Grįžta.

Sveiki. Istorija atkurta! Daug sulaukiau prašymų jog ją atkurtų, nes kaikuriems ji įdomi. Taigi jūsų prašymas išpildytas - aš jį atkūriau. Taigi (po) ryt laukite pranešimo su sekmadienio arba šeštadienio diena.. Blogas grįžta su tais pačiais veikėjais ir istorija tęsiama toliau.. Pirmiausia atsiprašau, kad kaikurie kurie skaitė nusivylė jog ištryniau, tačiau turiu tam savų priežasčių. Manau geriausia tai, kad istorija grįžta! Sekite, skaitykite ją toliau, aišku jei jums įdomu :]
Taigi galiu pasakyti tik tiek, kad kaikas pasikeis šioje istorijoje, bet kas - sužinosite skaitydami :]
Taigi iki !
Išsiilgusi Moni..♥

Ketvirtadienis.

Ketvirtadienio rytas.. Šarūnė ruošiasi į mokyklą visiškai neišsimiegojusi.
Šiandien ji be galo tingi eiti, todėl eina į autobusų stotelę ir laukia autobuso.
Atvažiavo.. ir kas gi ten sėdi? Aišku, Dovilė..
-Oo... Tai kaip gi didžiausia klasės sportininkė ne eina pėsčiomis, o važiuoja?-pajuokiai sako Dovė.
-Iš vis tu tylėk klasės tingine.. Gal aš šiandien tingėjau eiti ir ką? Negaliu nuvažiuoti?
-Ach tinginė? Klausyk, iš vis tylėk.. Ai atstok,-baigia kalbėti Dovilė.
-Kas čia pristojo? Mergyt, ant manęs nevaryk, nes teks dėl to gailėtis..

Jos jau mokykloje.. Ovidijus nustemba, kad jos abi vieną kitą pastuma ir vos nesusimuša..
-Šarūne, kas tarp jūsų atsitiko?-nustebusiu balsu šaukia Ovidijus.
-Nieko svarbaus..-paaiškina Šarūnė.
-Kaip tai nieko? Juk jūs vos nesusimušėt!-šaukia Ovidijus.
-Ovidijau. Tai asmeniniai reikalai..
-Gerai.. te bunie paslaptis...

Pamoka. Mokytoja užduoda klausimą Šarūnei:
-Kodėl, tu niekada nesugebi paruošti geografijos namų darbų?
-Nenoriu ir nedarau,-piktai atkerta Šarūnė.
-Tai gal man tau kiekvieną pamoką įrašynėt po du?
-Galit man pohui,-nusikeikia Šarūnė
-Šarūne, už tokius žodžius aš tave galiu nuvesti pas direktorę..
-Veskit, man absoliučiai nerūpi,-atkerta Šarūnė.

Mokytoja tyli ir nieko nesako.. Tęsia pamoką toliau.

Šiaip ne taip pasibaigė pamoka ir Šarūnę susiradusi auklėtoja sako:
-Sveika Šarūne. Kas čia vyksta?
-Laba diena.. Niekas nevyksta. Man jau viskas įgrįso.. Atsibodo mokykla..
-Bet Šarūne, juk greit atostogos. Pakentėk dar ir nesielk taip su mokytojais.
-Auklėtoja.. Aš jau nebe galiu. Man jau atsibodo ta kvaila Dovilė.. Ji mane veda iš kelio,-pasiguodžia Šarūnė.
-Ką ji tau daro?-domisi auklėtoja.
-Veda mane iš kelio... Apkalba ir t.t.
-Nekreipk dėmesio tu į tą Dovilę,-pataria auklėtoja.
-Tai, kad neįmanoma.. Šiandien važiavau autobusu, tai ji išvadino mane tingine ir t.t., kad neeinu į mokyklą pėsčiomis.. Tai čia normalu?-klausia Šarūnė.
-Ne... Tačiau Šarūne, suprask. Čia yra pavydas :)
-Žinau.. Dėl Ovidijaus..-atvirai pasako Šarūnė.
-Taip.. Na, o dabar einu susirasiu Dovilę.. Nusiramink.
-Gerai..-sako Šarūnė.

Auklėtoja susiranda Dovilę ir eina pasikalbėti su ja.
-Sveika Dovile,-pasisveikina auklėtoja.
-Sveiki..
-Dovile, rai kas ten vyksta tarp tavęsx ir Šarūnės?
-Nieko gero,-sako Dovilė.
-Kaip tai nieko? Kodėl tada Šarūnė taip pasikeitė kai jūs abi susipykot dėl Ovidijaus?-domisi auklėtoja.
-Auklėtoja, jūs ne per daug kišatės ne į savo reikalus?-klausia ji.
-Dovile. Aš esu atsakinga už šią klasę, todėl aš turiu viską žinoti..
-Bet ne asmeninį gyvenimą-priduria Dovilė.
-Gerai Dovile.. šį pokalbį atidedame.. Na, o dabar eik į pamoką..

Paskutinė pamoka. Kontrolinis... Dovilė sumanė atkeršyti Šarūnei..
Ji kelia ranką:
-Mokytojau!-šaukia Dovilė.
-Kas yra Dovile? Nerėkauk! Juk kiti rašo kontrolinį.
-Mokytojau! Šarūnė nusižiūrinėja nuo Ovidijaus!
-Ką tu čia nusišneki?-į pokalbį įsikiša Šarūnė.
-Nenusišneku! Po galais prisipažink, kad nusižiūrinėji!-šaukia Dovilė.
-Merginos ramiai! Šarūne tu nusižiūrinėji?-klausia jis.
-Ne!!! Aš turiu savo galvą ir ja galvoju pati..
-Gerai. Dovile, kodėl tu meluoji?-piktai sako Mokytojas.
-Todėl, kad man atsibodo ta kvailė Šarūnė,-lengvai išsiduoda, kad melavo Dovilė.
-Tai vis dėl to pripažysti, kad meluoji?-nusijuokia mokytojas.
-Taip...

Visas šis reikalas sunkiai pasibaigia. Mokytojas surenka kontrolinių darbų lapelius..
Pamokos pasibaigia ir Šarūnė viena supykusi ant šio pasaulio grįžta namo..

Trečiadienis.

Rytas.. Šarūnė pabunda mažai pailsėjusi.
-Labas rytas,Šarūne!-pasisveikina mama.
-Ko?-piktai atkerta Šarūnė.
-Ach, Šarūne, kodėl tu tokia pikta?-klausia mama.
-Mama. Atstok, neturiu laiko, akda kalbėti su tavim,-paaiškina Šarūnė.
-Gerai.. Negądinsiu nuotaikos..



Šarūnė ateina į mokyklą ir ten neranda nei vieno bendraklasio. Kur jie dingo?
Ji parašo žinutę Ovidijui “Labas. Gal žinai kur visa klasė?“
Jis jai atrašo “Sveika. Juk visi išvažiavę į ekskursiją, tik tu dėja kažkaip nespėjai“.
Šarūnė prisimena, kad juk ekskursija apie kurią jį visai pamiršo!
Ką daryti? Galvoja ji.. Galų gale sugalvoja-reikia su savo mašina, nors ir ji neišlaikiusi teisių nuvažiuoti į ekskursiją.. Kaip ji manė taip ir padarė.



Vis dėl to ji atvyko į Klaipėdos jūrų muziejų. Ten randa savo kalsę ir įsitraukia į ekskursiją...
Mokytoja sako:
-Šarūne, kaip tu čia atsiradai? Ką tu čia veiki?-domisi mokytoja.
-Mokytoja.. Aš atvažiavau pati. Juk ekskursija ;D
-Bet juk tu neišlaikiusi teisių,-aiškina mokytoja.
-Nesvabu. Atvažiavau ir tiek.




Taigi 3 valandas jie ten vaikščiojo.. Galų gale Šarūnei atsibodo ir ji nuėjo prie mokytojos:
-Mokytoja, kada iš čia važiuosim? Man jau atsibodo..
-Nežinau.. Greit..




Praėjo dar 2 valandos kol galų gale mokiniai susiruošė važiuoti. Šarūnė ruošiasi važiuoti viena, kol su ja važiuoti nepasisiūlo Ovidijus.
-Šarūne, gal ir aš galėčiau važiuoti kartu su tavim?
-Žinoma :D
-Turi teises?-domisi jis.
-Nea...
-Aš turiu. Taigi gal man vairuoti?-klausia Ovidijus.
-Gali.. Manau būtų daug geriau :D
-Na tai gerai..




Ovidijus pasikeitė vietomis su Šarūne ir važiavo...
Po kelių valandų jie jau atvažiavo į Vilnių ir Šarūnę parvežė namo..
Pats Ovidijus grįžo pėsčiomis..

Šarūnė šią dieną prismins labai ilgai..

Antradienis.

Rytas.. Šarūnė neišsimiegojusi atsikėlia ir eina pusryčiauti. Mama jai sako:
-Šarūne, kas ten vyskta mokykloje? Kodėl man viena mokytoja pasiskundė, kad tu per pamoka susirašinėji rašteliais?-klausia Mama.
-Na.. Mama.. Teko ir nieko nepadarysi. Juk supranti, tai vadinamoji meilė.. Čia man rašinėjo Ovidijus..-aiškinasi Šarūnė.
-Šarūne, bet juk suprask, per pamokas reikia mokytis, o ne su vaikinais susirašinėti,-pamokslavo mama.
-Aj mama, jau atsibodai su tais savo pamokslais,-Šarūnė pasiėmė kuprinę ir išėjo.
-Šarūne, Šarūne.. Iki ko tu nuėjai..-pati sau pasakė mama.

Lietuvių kalbos pamoka. Šarūnė pasiruošinėja pamokai, tik pamato, kad neturi knygos.. O juk mokytoja griežta, jei kas ko neturi iš karto 2. Šarūnė sako Ovidijui:
-Sveikas. Žiūrėk man ne drąsu prašyti, bet.. Aš pamiršau namuose lietuvių kalbos knygą ir man už tai gali įrašyti 2. Ką daryti? Padėk,-prašo Šarūnė.
-Sveika.. Tai gal aš tau savo vadovėlį duosiu, o jei ką man įrašys 2, o ne tau,-linksmai sako Ovidijus.
-Ovidijau.. To nereikia.. Juk aš neturiu, man turi įrašyti 2, o ne tau. Man užteks tik, kad paskolinsi,-pasiguodžia Šarūnė.
-Šarūne, bet juk tau ir nereikia 2. Prašau. Jei nerašys tai nerašys nei man nei tau.-aiškina Ovidijus.
-Gerai, gerai..

Pamoka. Prie Šarūnės suolo prieina mokytoja ir klausia:
-Kieno vadovėlis?-klausia mokytoja.
-Ovidijaus,-sunerimusiu balsu sako Šarūnė.
-Aišku. Gerai, kadangi tu tik pirmą kartą neturi vadovėlio 2 nerašysiu. Bet, kad daugiau kaip nebūtų,-nusišypso mokytoja.
-Gerai, mokytoja,-taria Šarūnė.

Pamoka sunkiai praeina. Prie Šarūnės prieina Gabrielė jos klasiokė:
-Labūūūkas,-pasisveikina Gabrielė.
-Sveika,-atsako ji Gabrielei.
-Taigi, kad tu žinotum, kaip ant tavęs varo Dove...-liūdnu balsu taria Gabrielė.
-Nujaučiu maždaug... Mes juk su ja baisia susipykom, bet ji viską pradėjo, todėl ji kalta, o ne aš,-paaiškino Šarūnė.
-M... Tain manau jau nereikia tau nieko pasakoti, juk tu sakai, kad viską nujauti. Tai manau ir supranti kokius žodžius ji sako apie tave,-liūdnai taria Gabrielė.
-Numanau... Na eime.. Greit vėl ta kvaila pamoka..

Pamoka. Dovilė sako savo bendrasuolej Gabijai:
-Gabe, tu matai kokia Šarūnė pasikėlus?-apkalbinėja Ji.
-Ne.. Man Šarūnė visiškai normali mergina, ir visiškai nepasikėlus kaip tau atrodo.. Tu juk jos nekenti, todėl vis ją šmeiži,-sugėdina ji Dovę.
-Ne tiesa.. Tu meluoji.. Juk žinai kokia yra tiesa. Tiksliau tu nežinai, o aš žinau. Ir nesiginčyk su manim, Gabe. Prisidirbsi, aš ne juokauju,-paaiškina Dove.
-Ok,ok.. Negrąsink. Aš neesu mažas vaikas, kad išsigąsčiau tokios nevykėlės kaip tu,-tiesiai šviesiai sako Gabe.
-Rink žodžius mergyt...

Pamoka pasibaigė ir Gabija priėjo prie Šarūnės.
-Sveika.. Aš turiu tau kaiką pasakyti, nors galbūt tu tai žinai, bet nesvarbu. Žiūrėk, Dovė labai varo ant tavęs.. Šmeižia ir visą kitą... Ką daryt? Man jau ji atsibodo,-pasako Gabija.
-Laba.. Net nežinau. Iš vis nebendrauk su ja.. Bet aš jai parodysiu kas iš tikrųjų yra Šarūnė. Aš ją pastatysiu į vietą,-piktai pasakė Šarūnė.
-Tikiuosi. Linkiu sėkmės ;* Na jau turiu eiti.. Pamokos juk pasibaigusios,-linksmiau sušunka Gabija.
-Taip, taip.. Aš dar laukiu Ovidijaus. Juk jį paliko po pamokų,-nusijuokia Šarūnė.
-Ach, taip :D
-Na, bet juk jis mano vaikinas tai ir turiu palaukt.. Mes juk važiuosim kartu į “Akropolį“ šiek tiek apsipirkti,-nusijuokia Šarūnė.
-M... Tai linksma bus jums?-domisi Gabė.
-Na manau, kad taip.. SU juo niekada nebūna liūdna,-nusišypso Šarūnė.
-Tikiu.. Matosi linksmas vaikinukas jis yra :)
-Taip.. Tikrai ne surūgęs kaip jo brolis ;DD Du skirtingi dalykai,-nusijuokia Šarūnė.
-Tai, kad taip.. Ir ne kitaip. Na jau lekiu. Manęs laukia draugė. Iki,-atsisveikina Gabė.
-Bye,-apkabina ji Gabę ir atsisvekina.

Pagaliau Ovidijų paleido..
-Pagaliau :D
-Jo... Na važiujam?-nusišypso Ovidijus.
-Taip!  Juk negi lauksim kažko?!-sušunka Šarūnė.
-Važiuojam..!


Jie išvažiavo likusiam vakaruj į “Akropolį“... Taip pat buvo ir ant ledo..

-Ovidijau, kaip man patiko ant ledo!
-Šarūnę, man taip, pat ;D Galėčiau kartoti ir kartoti kiekvieną dieną tą patį..
-Aš irgi.. Na, o dabar važiuokime namo. Man juk reikės dar pamokas paruošti,-prašo Šarūnė.
-Gerai. Važiuojam,-atsako jis.

Ovidijus parvežė Šarūnę namo ir pats irgi išvažiavo.
Šarūnė greitai paruošė pamokas, išsimaudė ir atsigulė miegoti..

Pirmadienis.

Rytas. Šarūnė iškeliauja į mokylą.
-Labas rytas, Šarūne,-meiliai sako Ovidijus.
-Labu,-atsako ji.
-Su kuo sėdi per matematika?-domisi jis.
-Su Dove, bet ji supyko, todėl sėdžiu viena,-sako ji.
-M.. Gal norėsi su manimi sedėti?-domisi jis.
-Gerai, jei tik leis mokytoja :)

Pamoka. Šarūnė kelia ranką:
-Mokytoja. Gal galiu sedėti su Ovidijumi?
-Tu?! Na, gali. Juk esi rami pamokose.

Ovidijus atėjo pas Šarūnę ir visa klasė į juos sužiūro.

Pamokai pasibaigus prie Šarūnės prieina į mokyklą sugrįžęs Gytis.
-Laba,-sako jis.
-Sveikas,-pasisveikina ji.
-Tai pora tu su mano broliu?-domisi Gytis.
-Na taip..-susigėdusiu balsu taria ji.
-A.. Tai linkiu jums sėkmės,-nuoširdžiai pasako jis.
-Ačiū,-Šarūnė padėkoja ir eina į klasę.

Pamoka. Šarūnė siuntinėja raštelius Ovidijui, su žodžiais “Aš tave myliu“,“Eisim šiandien kur nors?“ ir t.t.
Mokytoja tai pamato ir sako:
-Šarūne, nori prisidirbti?-pasipiktinusi kalba mokytoja.
-Ne..-nusileidžia ji mokytojai.
-Tai prašau nesiuntinėti jokių raštelių per pamokas. POer pertraukas jūs galėsit bendraut, bet per pamokas privalot mokytis, o ne susirašinėti,-paaiškina mokytoja.
-Gerai. Atsiprašau, daugiau tai nepasikartos,-pasižada Šarūnė.

Mokytoja toliua tęsia pamoką, bet staiga ateina klasės auklėtoja ir išsiveda klasę į lauką, nes kažkas ten keisto atsitiko.
Šarūnė pasižiūri - nėra Ovidijaus. Tik staiga pamato, kad jis ateina.
Danguje skraido maži lėktuvai, kurie danguje “parašo“.
“Šarūne! Tu mano mergina! Myliu tave be galo!“
Šarūnė viską supranta. Tai Ovidijaus darbas.  Ji be galo laiminga, nes atsitiko tai, ko ji nesitikėjo. O dabar,visa klasė žino, jog Šarūnė ir Ovidijus pora.
Visi juos lyg ir pasveikina ir visi priduria, kad jie tikrai graži pora.
Prie Šarūnės ateina Dovilė:
-Ach, Šarūne.. Tau visada sekasi su vaikinais, o man ne. Kodėl tau?!
-Todėl, kad tu nrmoki bendraut su vaikinais,-piktai atkerta Šarūnė.
-Nemoku?-nustebusi šūkteli Dovilė.
-Taip. Tu per greitai viską darai. Pirmą dieną kai jūs jau pora buvot-prisikabinai prie jo ir pradėjai būčiuotis.. Niekas taip nedaro, Dovi..-paaiškina Šarūnė.
-Na ir gerai. Susirasiu geresnį nei Ovidijus, Šara..-piktai atkerta Dovilė.
-Gerai. Kas tau trugdo?-Šarūnė pasako ir išeina į klasę.
-Šarūne!!! Palauk!-šaukia Dovilė, tačiau  Šarūnė jos nelaukia ir išeina.

Pamoka. Dovilė į telefoną parašė sms Šarūnei.
“Draugės?“ tokių žodžių sulaukia ji.. Jos atsakymas “Ne“...
Visą pamoką Dovilė buvo nusiminusi, kol pasibaigus pamokai priėjo prie Šarūnės.
-Šarūne, kodėl nenori būti draugėmis?-liūdnai ištaria Dovilė.
-Nenoriu. Man nereikia tokios draugės kuri man pavydėtų vaikino,-ištaria Šarūnė.
-Gerai...

Pamokos pasibaigė ir Šarūnė išėjo su Ovidijumi.. Bet dėja, Dovilė juos abu prakeikinėjo ir linkėjo viso ko blogiausio...

Sekmadienis.

Sekmadienio rytas. Šarūnė pabunda su skaudančia galva:
-Labas rytas,-užsimiegojusiu balsu taria ji.
-Ah.. Laba,-sako jis.
-Na, tai nekaip išsimiegojai, taip?-klausia.
-Aj.. Normaliai,-susigėdusiu balsu sako jis.- miegojau ant priekinės sėdynės :D
-Kodėl gi?-domisi Šarūnė.
-Aj.. Kažkaip nepatogu buvo miegoti su mergina.. Juk būtum iš vis blogai išsimiegojus,-teisinasi jis.
-M..,-nusistebi ji.
-Tai gal jau ruoškimės važiuoti iš čia?-linksmu balsu pradeda kalbėti Ovidijus.
-Na, manau būtų gerai,-nusišypsoja ji.

Jiedu susideda visus daiktus į mašiną ir ruošiasi  važiuoti. Tik staiga Šarūnė sušunka:
-Ovidijau!!!
-Šarūne, kas atsitiko?-šaukia jis.
-Aš kažkur įkritau!-susijaudinusiu balsu šaukia ji.
-O dieve, kur tu??!-susijaudinęs šaukia jis.
-Netoli to tvenkinio. Duobėje!-susnervinusi ji kviečia Ovidijų.
-Ateinu,-ramesniu balsu taria jis.

Ovidijus mašinoje susiranda virvę ir nuneša ją Šarūnei, kad ji užsikabintų. Šarūnė sako:
-Ovidijau aš neturiu jėgos ant jos išsilaikyti.
-Šarūne, bent jau pamėgink.
-Gerai,bet man tikrai nepavyks,-sako ji.

Šarūne stipriai iš visų jėgų įsikabina į virvę, tačiau ilgai neišsilaiko.
-Ovidijau, maldauju ištrauk mane iš čia!!!-maldauja jo Šarūnė.
-Šarūne, palauk! Aš galvoju, ką daryti.

Tik staiga ham į galvą atkeliauja gera mintis. Reikia virvę pririšti prie medžio.
Ovidijus virvę pririša prie medžio. Pats lipa žemyn pas Šarūnę, per pusiaują prisirišęs virvę.
-Šarūne, eik į virš manęs,-skubina jis ją.
-Bijau,-susinervinusi sako ji.
-Šarūne, aš būsiu po tavimi. Nesijaudink viskas bus gerai. O dabar lipk į viršų,-sako Ovidijus.
-Gerai.. Lipsiu, nes tu prašai :)

Šarūnė paklausė Ovidijaus ir ji jau beveik išlipusi. Ovidijus iš apačios žiūri, ar Šarūnė įlips. Ir štai- ji jau ant tvirto pagrindo. Šarūnė rikteli Ovidijui:
-Ovidijau! Aš jau ant žemės stoviu,-nusijuokia ji.
-Matau,o dabar lipu aš,-ramiu balsu sako jis.

Ovidijus lipa.. Ir šiaip ne taip, vos nenuplyšus virvei jis užsiropščia viršun.
-Ovidijau, ačiū tau! Jei ne tu nežinia, ar iš vis būčiau iš ten išlipus!-dėkoja ji Ovidijui.
-Nėra už ką :) Tai dar mažai palyginus, tai ką galiu padaryti dėl tavęs,-sako jis.
-Uh..-nustemba ji.


Šarūnė atsidėkodama jį stipriai apkabina ir pabučiuoja. Ovidijus nusijuokia.
-Kas čia taip juokingo?-nustemba Šarūnė.
-Ne.. Nieko, nekreipk į mane dėmesio,-teisinasi Ovidijus.
-Kaip tai nieko? Juk tu iš niekur nieko niekada nesijuoki?-domėdamasi sako Šarūnė.
-Ai.. Nesvarbu ;D

Šarūnė su Ovidijumi atsisėda į mašiną ir važiuoja.
-Ovidijau?-klausia Šarūnė.
-Ką?-sako jis.
-Tu turėjai jažkada merginą?-domisi ji.
-Taip..
-a..

Jie jau grįžo ir Šarūnė su juo atsisveikina pabučiuodama.

Mama klausia:
-Na kaip? Gerai laiką praleidot?
-Taip.. Mama.. Aš labai pavargusi einu miegoti,-sako Šarūnė.
-Gerai..

Šeštadienis

Rytas. Šarūnei neleidžia miegoti Ovidijaus žinutė “Sveika,ar važiuosi su manimi į Klaipėdą?“.
M.. Ji galvoja ir vis dėl to nuspręndžia. Ji vyks ten. “Sveikas. Ok. Vyksiu. Kelintą valandą man jau būti pasiruošus?“ išsiunčia žinutę. Jau ir atsakymas “Pusėj dvylikos“.
Šarūnė jau susiruošusi laukia Ovidijaus. Ir štai jis jau atvažiuoja. Šarūnė surėkia mamai:
-Mama,iki! Manęs jau atvažiavo,-ir išlekia per duris.
-Iki! Sėkmės,-mama..


Šarūnė įlipa į mašiną ir sako Ovidijui:
-Labas ;)
-Sveikūūtėa!-sako jis.
-Na tai važiuokime?-sako ji.
-Gerai,-atkerta jis.


Važiuoja. Tarp jų kalba nesimezga visiškai.. Bet jie juk pora..
-Kodėl nieko nesakai?-sako Ovidijus.
-Na.. Nežinau, ką pasakyt,-rikteli Šarūnė.
-Sugalvok.. Na tai papasakoks, kaip jautiesi turėdama vaikiną?-susigėdęs klausia jis, nes paklausė tikrai kvailo klausimo.
-Paprastai, kaip ir visada. Juk mes nebendraujam taip jau, kad turėčiau jaustis kaip danguje,-aiškina Šarūnė.
-M.. Galvojau kitaip,-sako jis.
-Ne.. Ne kitaip,-pasijuokia ji.

Taigi jie jau atvažiavo į Klaipėdą.
-Ovidijau, ką mes čia darysime?-sako ji.
-Iškylausime,-linksmu balsu sako jis.
-Iškylausime?!-surėkia Šarūnė.
-Taip, o ką nenori?-nustebęs sako jis.
-Na.. Nežinau. Neesu pasiėmusi nei šiltesnių drabužių, nei dar ko nors,-sako ji.
-Nesušalsi! Bus laužas.. Romantika.. Tau patiks,-įtikinėja jis ją.
-Na gerai..




Vakaras.. Šarūnė su Ovidijumi kalbasi apie jų jausmus.. Tik staiga romatišką vakarą sugriauna lietus..
Šarūnė sako:
-Ovidijau, kur mes miegosime?
-M.. Nepagalvojau. Gal mašinoje arba palapinėje?-siūlo jis.
-Na nežinau. Man geriau mašinoje,-sako ji.
-A.. Na tai aš tada miegosiu palapinėje lauke, nes man nebus mašinoje kur,-liūdnu balsu sako jis.
-Ovidjau, jei taip, tai miegosime abu palapinėje. Aš nenoriu, kad būtų taip jog aš kai kokia princesė miegočiau mašinoje, o tu akip išvarytas palapinėje,-sako ji.
-Šarūne, tu ir esi mano širdies princesė! Taigi tu gali miegoti mašinojė,-sako jis.
-Ne. Miegosime abu arba mašinoje arba palapinėje,-sako ji.
-Bet juk mašinoje mes abu netilpsime. Mažai vietos bus,-sako jis.
-Nesvarbu. Man mašinoje geriau, taigi tu ir aš miegosime mašinoje ir nesigynčyk ;D
-Gerai, gerai.. Šį kartą paklausysiu tavęs,-nusileidžia jis Šarūnei.


Jie abu atsigula ir guli. Galų gale Ovidijus Šarūnei sako:
-Žinai ką. Man jau atsibodo mano brolis,-visiškai ne į temą sako jis.
-Prie ko čia? Kodėl?-sako ji.
-Net nežinau. Jis toks įkirus...-teisinasi jis, nes žino, kad pasakė nesąmonę.
-M...-tik tiek prataria ji..



Staiga labai stipriai trenkia žaibas ir Šarūnė išsigąsta ir prisiglaudžia prie Ovidijaus.
-Ovidijau, aš bijau!-sako ji.
-Šarūne, miegok. Nieko neatsitiks. Aš visvien užmigsiu tik tada, kai tu užmigsi,-pasitenkinusiu balsu sako jis.
-Ach.. Bet aš greit neužmigsiu. Aš bijau žaibo,-liūdniu balsu Šarūnė.
-Miegok, nieko neatsitiks. Aš tave saugosiu visada. Žinok tai ir miegok!-sušunka jis.
-Geraim pasistęngsiu,-Šarūnė.



Šarūnė šiaip ne taip užmiega.
Užmigus Šarūnei užmiega ir Ovidijus..
Rytoj nauja diena...