Šeštadienis

Rytas. Šarūnei neleidžia miegoti Ovidijaus žinutė “Sveika,ar važiuosi su manimi į Klaipėdą?“.
M.. Ji galvoja ir vis dėl to nuspręndžia. Ji vyks ten. “Sveikas. Ok. Vyksiu. Kelintą valandą man jau būti pasiruošus?“ išsiunčia žinutę. Jau ir atsakymas “Pusėj dvylikos“.
Šarūnė jau susiruošusi laukia Ovidijaus. Ir štai jis jau atvažiuoja. Šarūnė surėkia mamai:
-Mama,iki! Manęs jau atvažiavo,-ir išlekia per duris.
-Iki! Sėkmės,-mama..


Šarūnė įlipa į mašiną ir sako Ovidijui:
-Labas ;)
-Sveikūūtėa!-sako jis.
-Na tai važiuokime?-sako ji.
-Gerai,-atkerta jis.


Važiuoja. Tarp jų kalba nesimezga visiškai.. Bet jie juk pora..
-Kodėl nieko nesakai?-sako Ovidijus.
-Na.. Nežinau, ką pasakyt,-rikteli Šarūnė.
-Sugalvok.. Na tai papasakoks, kaip jautiesi turėdama vaikiną?-susigėdęs klausia jis, nes paklausė tikrai kvailo klausimo.
-Paprastai, kaip ir visada. Juk mes nebendraujam taip jau, kad turėčiau jaustis kaip danguje,-aiškina Šarūnė.
-M.. Galvojau kitaip,-sako jis.
-Ne.. Ne kitaip,-pasijuokia ji.

Taigi jie jau atvažiavo į Klaipėdą.
-Ovidijau, ką mes čia darysime?-sako ji.
-Iškylausime,-linksmu balsu sako jis.
-Iškylausime?!-surėkia Šarūnė.
-Taip, o ką nenori?-nustebęs sako jis.
-Na.. Nežinau. Neesu pasiėmusi nei šiltesnių drabužių, nei dar ko nors,-sako ji.
-Nesušalsi! Bus laužas.. Romantika.. Tau patiks,-įtikinėja jis ją.
-Na gerai..




Vakaras.. Šarūnė su Ovidijumi kalbasi apie jų jausmus.. Tik staiga romatišką vakarą sugriauna lietus..
Šarūnė sako:
-Ovidijau, kur mes miegosime?
-M.. Nepagalvojau. Gal mašinoje arba palapinėje?-siūlo jis.
-Na nežinau. Man geriau mašinoje,-sako ji.
-A.. Na tai aš tada miegosiu palapinėje lauke, nes man nebus mašinoje kur,-liūdnu balsu sako jis.
-Ovidjau, jei taip, tai miegosime abu palapinėje. Aš nenoriu, kad būtų taip jog aš kai kokia princesė miegočiau mašinoje, o tu akip išvarytas palapinėje,-sako ji.
-Šarūne, tu ir esi mano širdies princesė! Taigi tu gali miegoti mašinojė,-sako jis.
-Ne. Miegosime abu arba mašinoje arba palapinėje,-sako ji.
-Bet juk mašinoje mes abu netilpsime. Mažai vietos bus,-sako jis.
-Nesvarbu. Man mašinoje geriau, taigi tu ir aš miegosime mašinoje ir nesigynčyk ;D
-Gerai, gerai.. Šį kartą paklausysiu tavęs,-nusileidžia jis Šarūnei.


Jie abu atsigula ir guli. Galų gale Ovidijus Šarūnei sako:
-Žinai ką. Man jau atsibodo mano brolis,-visiškai ne į temą sako jis.
-Prie ko čia? Kodėl?-sako ji.
-Net nežinau. Jis toks įkirus...-teisinasi jis, nes žino, kad pasakė nesąmonę.
-M...-tik tiek prataria ji..



Staiga labai stipriai trenkia žaibas ir Šarūnė išsigąsta ir prisiglaudžia prie Ovidijaus.
-Ovidijau, aš bijau!-sako ji.
-Šarūne, miegok. Nieko neatsitiks. Aš visvien užmigsiu tik tada, kai tu užmigsi,-pasitenkinusiu balsu sako jis.
-Ach.. Bet aš greit neužmigsiu. Aš bijau žaibo,-liūdniu balsu Šarūnė.
-Miegok, nieko neatsitiks. Aš tave saugosiu visada. Žinok tai ir miegok!-sušunka jis.
-Geraim pasistęngsiu,-Šarūnė.



Šarūnė šiaip ne taip užmiega.
Užmigus Šarūnei užmiega ir Ovidijus..
Rytoj nauja diena...