Sekmadienis.

Sekmadienio rytas. Šarūnė pabunda su skaudančia galva:
-Labas rytas,-užsimiegojusiu balsu taria ji.
-Ah.. Laba,-sako jis.
-Na, tai nekaip išsimiegojai, taip?-klausia.
-Aj.. Normaliai,-susigėdusiu balsu sako jis.- miegojau ant priekinės sėdynės :D
-Kodėl gi?-domisi Šarūnė.
-Aj.. Kažkaip nepatogu buvo miegoti su mergina.. Juk būtum iš vis blogai išsimiegojus,-teisinasi jis.
-M..,-nusistebi ji.
-Tai gal jau ruoškimės važiuoti iš čia?-linksmu balsu pradeda kalbėti Ovidijus.
-Na, manau būtų gerai,-nusišypsoja ji.

Jiedu susideda visus daiktus į mašiną ir ruošiasi  važiuoti. Tik staiga Šarūnė sušunka:
-Ovidijau!!!
-Šarūne, kas atsitiko?-šaukia jis.
-Aš kažkur įkritau!-susijaudinusiu balsu šaukia ji.
-O dieve, kur tu??!-susijaudinęs šaukia jis.
-Netoli to tvenkinio. Duobėje!-susnervinusi ji kviečia Ovidijų.
-Ateinu,-ramesniu balsu taria jis.

Ovidijus mašinoje susiranda virvę ir nuneša ją Šarūnei, kad ji užsikabintų. Šarūnė sako:
-Ovidijau aš neturiu jėgos ant jos išsilaikyti.
-Šarūne, bent jau pamėgink.
-Gerai,bet man tikrai nepavyks,-sako ji.

Šarūne stipriai iš visų jėgų įsikabina į virvę, tačiau ilgai neišsilaiko.
-Ovidijau, maldauju ištrauk mane iš čia!!!-maldauja jo Šarūnė.
-Šarūne, palauk! Aš galvoju, ką daryti.

Tik staiga ham į galvą atkeliauja gera mintis. Reikia virvę pririšti prie medžio.
Ovidijus virvę pririša prie medžio. Pats lipa žemyn pas Šarūnę, per pusiaują prisirišęs virvę.
-Šarūne, eik į virš manęs,-skubina jis ją.
-Bijau,-susinervinusi sako ji.
-Šarūne, aš būsiu po tavimi. Nesijaudink viskas bus gerai. O dabar lipk į viršų,-sako Ovidijus.
-Gerai.. Lipsiu, nes tu prašai :)

Šarūnė paklausė Ovidijaus ir ji jau beveik išlipusi. Ovidijus iš apačios žiūri, ar Šarūnė įlips. Ir štai- ji jau ant tvirto pagrindo. Šarūnė rikteli Ovidijui:
-Ovidijau! Aš jau ant žemės stoviu,-nusijuokia ji.
-Matau,o dabar lipu aš,-ramiu balsu sako jis.

Ovidijus lipa.. Ir šiaip ne taip, vos nenuplyšus virvei jis užsiropščia viršun.
-Ovidijau, ačiū tau! Jei ne tu nežinia, ar iš vis būčiau iš ten išlipus!-dėkoja ji Ovidijui.
-Nėra už ką :) Tai dar mažai palyginus, tai ką galiu padaryti dėl tavęs,-sako jis.
-Uh..-nustemba ji.


Šarūnė atsidėkodama jį stipriai apkabina ir pabučiuoja. Ovidijus nusijuokia.
-Kas čia taip juokingo?-nustemba Šarūnė.
-Ne.. Nieko, nekreipk į mane dėmesio,-teisinasi Ovidijus.
-Kaip tai nieko? Juk tu iš niekur nieko niekada nesijuoki?-domėdamasi sako Šarūnė.
-Ai.. Nesvarbu ;D

Šarūnė su Ovidijumi atsisėda į mašiną ir važiuoja.
-Ovidijau?-klausia Šarūnė.
-Ką?-sako jis.
-Tu turėjai jažkada merginą?-domisi ji.
-Taip..
-a..

Jie jau grįžo ir Šarūnė su juo atsisveikina pabučiuodama.

Mama klausia:
-Na kaip? Gerai laiką praleidot?
-Taip.. Mama.. Aš labai pavargusi einu miegoti,-sako Šarūnė.
-Gerai..