Ketvirtadienis.

Ketvirtadienio rytas.. Šarūnė ruošiasi į mokyklą visiškai neišsimiegojusi.
Šiandien ji be galo tingi eiti, todėl eina į autobusų stotelę ir laukia autobuso.
Atvažiavo.. ir kas gi ten sėdi? Aišku, Dovilė..
-Oo... Tai kaip gi didžiausia klasės sportininkė ne eina pėsčiomis, o važiuoja?-pajuokiai sako Dovė.
-Iš vis tu tylėk klasės tingine.. Gal aš šiandien tingėjau eiti ir ką? Negaliu nuvažiuoti?
-Ach tinginė? Klausyk, iš vis tylėk.. Ai atstok,-baigia kalbėti Dovilė.
-Kas čia pristojo? Mergyt, ant manęs nevaryk, nes teks dėl to gailėtis..

Jos jau mokykloje.. Ovidijus nustemba, kad jos abi vieną kitą pastuma ir vos nesusimuša..
-Šarūne, kas tarp jūsų atsitiko?-nustebusiu balsu šaukia Ovidijus.
-Nieko svarbaus..-paaiškina Šarūnė.
-Kaip tai nieko? Juk jūs vos nesusimušėt!-šaukia Ovidijus.
-Ovidijau. Tai asmeniniai reikalai..
-Gerai.. te bunie paslaptis...

Pamoka. Mokytoja užduoda klausimą Šarūnei:
-Kodėl, tu niekada nesugebi paruošti geografijos namų darbų?
-Nenoriu ir nedarau,-piktai atkerta Šarūnė.
-Tai gal man tau kiekvieną pamoką įrašynėt po du?
-Galit man pohui,-nusikeikia Šarūnė
-Šarūne, už tokius žodžius aš tave galiu nuvesti pas direktorę..
-Veskit, man absoliučiai nerūpi,-atkerta Šarūnė.

Mokytoja tyli ir nieko nesako.. Tęsia pamoką toliau.

Šiaip ne taip pasibaigė pamoka ir Šarūnę susiradusi auklėtoja sako:
-Sveika Šarūne. Kas čia vyksta?
-Laba diena.. Niekas nevyksta. Man jau viskas įgrįso.. Atsibodo mokykla..
-Bet Šarūne, juk greit atostogos. Pakentėk dar ir nesielk taip su mokytojais.
-Auklėtoja.. Aš jau nebe galiu. Man jau atsibodo ta kvaila Dovilė.. Ji mane veda iš kelio,-pasiguodžia Šarūnė.
-Ką ji tau daro?-domisi auklėtoja.
-Veda mane iš kelio... Apkalba ir t.t.
-Nekreipk dėmesio tu į tą Dovilę,-pataria auklėtoja.
-Tai, kad neįmanoma.. Šiandien važiavau autobusu, tai ji išvadino mane tingine ir t.t., kad neeinu į mokyklą pėsčiomis.. Tai čia normalu?-klausia Šarūnė.
-Ne... Tačiau Šarūne, suprask. Čia yra pavydas :)
-Žinau.. Dėl Ovidijaus..-atvirai pasako Šarūnė.
-Taip.. Na, o dabar einu susirasiu Dovilę.. Nusiramink.
-Gerai..-sako Šarūnė.

Auklėtoja susiranda Dovilę ir eina pasikalbėti su ja.
-Sveika Dovile,-pasisveikina auklėtoja.
-Sveiki..
-Dovile, rai kas ten vyksta tarp tavęsx ir Šarūnės?
-Nieko gero,-sako Dovilė.
-Kaip tai nieko? Kodėl tada Šarūnė taip pasikeitė kai jūs abi susipykot dėl Ovidijaus?-domisi auklėtoja.
-Auklėtoja, jūs ne per daug kišatės ne į savo reikalus?-klausia ji.
-Dovile. Aš esu atsakinga už šią klasę, todėl aš turiu viską žinoti..
-Bet ne asmeninį gyvenimą-priduria Dovilė.
-Gerai Dovile.. šį pokalbį atidedame.. Na, o dabar eik į pamoką..

Paskutinė pamoka. Kontrolinis... Dovilė sumanė atkeršyti Šarūnei..
Ji kelia ranką:
-Mokytojau!-šaukia Dovilė.
-Kas yra Dovile? Nerėkauk! Juk kiti rašo kontrolinį.
-Mokytojau! Šarūnė nusižiūrinėja nuo Ovidijaus!
-Ką tu čia nusišneki?-į pokalbį įsikiša Šarūnė.
-Nenusišneku! Po galais prisipažink, kad nusižiūrinėji!-šaukia Dovilė.
-Merginos ramiai! Šarūne tu nusižiūrinėji?-klausia jis.
-Ne!!! Aš turiu savo galvą ir ja galvoju pati..
-Gerai. Dovile, kodėl tu meluoji?-piktai sako Mokytojas.
-Todėl, kad man atsibodo ta kvailė Šarūnė,-lengvai išsiduoda, kad melavo Dovilė.
-Tai vis dėl to pripažysti, kad meluoji?-nusijuokia mokytojas.
-Taip...

Visas šis reikalas sunkiai pasibaigia. Mokytojas surenka kontrolinių darbų lapelius..
Pamokos pasibaigia ir Šarūnė viena supykusi ant šio pasaulio grįžta namo..