Trečiadienis.

Rytas. 6.30, tokiu laiku pabunda Šarūnė.. Jai vis neramu, kas bus šiandien?
Šarūnė, be galo tingi eiti pėsčiomis į mokyklą, todėl eina į autobuso stotelę.

Taigi šiandien ji į mokyklą atvyko anksti, 7.30h. Ir.. Jau atėjąs Ovidijus. Šarūnė prieina prie jo ir sako:
-Labas.
-Sveika,-ne drąsiai atsako Ovidijus.
-Ovidijau.. Na.. Kaip ten dėl to?-susigėdusi klausia Šarūnė.
-Ach, dėl to.. Na.. Man pačiam ne drąsu. Bet.. Aš tau jaučiu to ko niekada nejaučiau..
-Ovidijau.. Kažkaip keista.. Į mane niekas nežiūrėjo kaip į merginą.. Tik kaip į draugę..
-Na, bet dabar viskas kitaip :] Turiu pasiūlymą. Gal nori draugauti?-susigėdęs pareiškia Ovidijus.
-Ovidijau.. Ne per greitai?-susinervinusi klausia Šarūnė.
-Šarūne, juk jei mes patinkame vienas kitam, nereikia nieko laukti, tik sakyti TAIP!-įtikinėja jis ją.
-Ovidijau.. Bet aš nežinau kaip man pasielgti.. Juk man tai pirmą kartą atsitiko..-teisinasi ji.
-Na žiūrėk. Duosiu tau vieną pamoką apmastyti ir man pasakyti tavo atsakymą. Sutarta?-susitaria jis.
-Gerai. Apsispręsiu, per tą vieną pamoką,-nuoširdžiai sako ji..


Pamoka. Šarūnė vis galvoja ir galvoja ką daryti.. Kol galų gale paklausia prie jos esančios bendraklasės draugės:
- Viktorija.. Patark ką man daryti. Aš įsiylėjau vieną vaikiną ir jis man siųlo draugauti. Ką daryti? Sutikti ar ne?!- sunerimusiai klausia Šarūnė.
-Šarūne. Aš tau negaliu patarti. Tau patarti gali tik tavo širdis,-paaiškina Vika.
-Vika.. Man širdis dabar nieko nesako.. Prašau patark man! Aų nežinau ką man daryti :[
-Šarūne.. Daryk kaip žinai. Kaip tau pačiai atrodo. Manau, kad taip bus teisingiausia,-pataria jai Vika.
-Aj.. Kaip nors pati, nes matau tu man nieko nepatarsi,-liūdnai taria Šarūnė.
-Nepyk, bet aš pati nežinau, ką tau patarti. Na, o dabar rašykime kontrolinį,-ragina ją Viktorija.
-Nepykstu.. Gerai,-sako ji.

Pamoka baigta mokiniai atiduoda kontrolinį ir prie Šarūnės priėjęs Ovidijus taria:
-Na, tai kaip Šarūne?
-Ovidijau.. Aš dar neapsispręndžiau,-liūdnu balsu tiesiai šviesiai jam pasako Šarūnė.
-Gerai. Suprantu, tu nenori, nes aš nevykėlis,viskas tuo pasakyta,-nusivylusiu balsu sako Ovidijus.
-Ne.. Ne tame esmė.. Supranti, aš dar negaliu sutikti būti pora, nes tavęs labai gerai nepažįstu.. Atleisk ;[
-Bet, juk mes bendravom, buvom geri draugai,-aiškina Ovidijus.
-Taip.. Bet, kad būti pora to nepakanka,tad atleisk, bet šį kartą sakau NE,-liūdną žodį ištaria ji Ovidijui.
-Gaila.. Maniau būsim pora. Tu man patinki... Esi be galo graži.. Vienintelė man tokia, kuri man tikrai patinka ir nėra mergina vienai dienai.. Tu tokia.. Tau nėra žodžių kuriais galėčiau tave palyginti.. Tu nuostabi, ideali! Tik dėja, aš tau netinku,-nusivylusiu balsu taria Ovidijus.
-Ovidijau.. Nesakau, kad man nepatinki. Tu esi tarsi angelas, kuris mane saugo, tačiau nepažynodama labai gerai vaikino, aš negaliu sutikti būti pora.. Galbūt vėliau, kai daugiau susipažinsim,-gražiai taria ji.
-Gerai, vėliau.. Bet tas vėliau manau bus kai tavęs visai nematysiu,-liūdnai sako jis.
-Ne.. Kai susipažinsim, tada nuspręsiu :) Galbūt kažkas išeis.-stengiasi paguosti jį Šarūnė.
-Ach.. Kaip matau nieko nebus..-kvailą sakinį pasako jis.
-Kaip nieko? Nesuprantu tavęs?-nesupranta Šarūnė.
Ovidijus nieko nebelaukia ir pabučiuoja Šarūnę..
Ji lieka be žado. Jis ją pabučiavo..
Ovidijui pasidaro, net geriau, kad pasakė savo jausmus Šarūnei. Jis jaučia, kad Šarūnei bučinys patiko, todėl jis su šypsena grįžta namo..
Na, o Šarūnė vis dar netiki kas čia atsitiko.. Ją vaikinas pabučiavo pirmą kartą.. Ji jautė, to ko niekada nejautė.. Tai meilė.. Taip nusprendė Šarūnė ir visą laiką ne mokėsi, o galvojo apie Ovidijų..