Trečiadienis.

Rytas.. Šarūnė pabunda mažai pailsėjusi.
-Labas rytas,Šarūne!-pasisveikina mama.
-Ko?-piktai atkerta Šarūnė.
-Ach, Šarūne, kodėl tu tokia pikta?-klausia mama.
-Mama. Atstok, neturiu laiko, akda kalbėti su tavim,-paaiškina Šarūnė.
-Gerai.. Negądinsiu nuotaikos..



Šarūnė ateina į mokyklą ir ten neranda nei vieno bendraklasio. Kur jie dingo?
Ji parašo žinutę Ovidijui “Labas. Gal žinai kur visa klasė?“
Jis jai atrašo “Sveika. Juk visi išvažiavę į ekskursiją, tik tu dėja kažkaip nespėjai“.
Šarūnė prisimena, kad juk ekskursija apie kurią jį visai pamiršo!
Ką daryti? Galvoja ji.. Galų gale sugalvoja-reikia su savo mašina, nors ir ji neišlaikiusi teisių nuvažiuoti į ekskursiją.. Kaip ji manė taip ir padarė.



Vis dėl to ji atvyko į Klaipėdos jūrų muziejų. Ten randa savo kalsę ir įsitraukia į ekskursiją...
Mokytoja sako:
-Šarūne, kaip tu čia atsiradai? Ką tu čia veiki?-domisi mokytoja.
-Mokytoja.. Aš atvažiavau pati. Juk ekskursija ;D
-Bet juk tu neišlaikiusi teisių,-aiškina mokytoja.
-Nesvabu. Atvažiavau ir tiek.




Taigi 3 valandas jie ten vaikščiojo.. Galų gale Šarūnei atsibodo ir ji nuėjo prie mokytojos:
-Mokytoja, kada iš čia važiuosim? Man jau atsibodo..
-Nežinau.. Greit..




Praėjo dar 2 valandos kol galų gale mokiniai susiruošė važiuoti. Šarūnė ruošiasi važiuoti viena, kol su ja važiuoti nepasisiūlo Ovidijus.
-Šarūne, gal ir aš galėčiau važiuoti kartu su tavim?
-Žinoma :D
-Turi teises?-domisi jis.
-Nea...
-Aš turiu. Taigi gal man vairuoti?-klausia Ovidijus.
-Gali.. Manau būtų daug geriau :D
-Na tai gerai..




Ovidijus pasikeitė vietomis su Šarūne ir važiavo...
Po kelių valandų jie jau atvažiavo į Vilnių ir Šarūnę parvežė namo..
Pats Ovidijus grįžo pėsčiomis..

Šarūnė šią dieną prismins labai ilgai..