Antradienis.

Rytas. Šarūnė visą naktį negalėjo sumerkti akių... Kodėl?
- Ach, mama.. Gal galiu šiandien neeiti į mokyklą? - paargusiu balsu klausia Šarūnė..
- Šarūne. Nagi kas jau atsitiko? Tik nesakyk, kad skauda galvą ar panašiai,- piktai atkerta mama.
- Mama. Aš visą naktį negalėjau užmigti. Prašau, leisk neeiti,- prašo mamos Šarūnė.
- Ne. Eisi ir viskas,- atkerta mama.
- Na, gerai jau gerai, eisiu.. ;//

7.55 - Šarūnės dar nėra mokykloje. Kur ji?
- Sveika, Dovile. Gal žinai kur Šarūnė? - pasidomi Gytis.
- Sveikas. Ne, aš pati jos laukiu, bet nesuprantu kur ji, kas jai atsitiko,-liūdnai sako Dovilė.
- Mhm ;] Gal dar ateis. Liko 3 minutės. Na lekiu ruoštis pamokai,- draugiškai pasako Gytis.

Pamoka. Šarūnės nėra.. Dovilė sunerimusi, nes nėra jos geriausios draugės, tik staiga - pro duris įeina Šarūnė. Visa pavargusi, kads atrodo, jog nežinia kiek naktų būtų nemiegojus..
- Šarūne,- tyliai sako Dovilė,- kur buvai? Kodėl veluoji?
- Aj.. Asmeniniai reikalai,-piktokai atrėžia Šarūnė.
-Ko gi taip piktai?-nustebusi sako Dovilė.
-Sakau asmeniniai reikalai,-dabar jau labai piktai atrėžia Šarūnė.
-Šarūne, juk mes neturime paslapčių,-piktai sako Dovilė.
-Taip, neturime, bet dabar tau to negaliu sakyti..
-Na,kaip žinai,negadinsiu nuotaikos,-liūdnai sako Dovilė.

Pamokai pasibaigus prie Šarūnės ateina Gytis:
- Šarūne.. Na.. Atleisk už vakar.. Supranti. Aš nenoriu turėti merginos, o kodėl turiu savų priežasčių,-atsiprašo Gytis.
-Gyti. Nieko čia baisaus ;// Tiesiog atleisk, kad pristojau vakar, norėjau tik susipažinti,-teisinasi Šarūnė.
- Nieko tokio,-linksmiau sušunka Gytis,-gal eime pasivaikščioti, susipažinti?
- Ne.. Turiu reikalus išspręsti su drauge. Sorry ;//,-liūdnai sako Šarūnė.
- Na gerai.. Ėj! Juk jau pamoka turime skubėti,-skubina Šarūnę Gytis.
-Eime,eime..

Istorija.. Mokytoja klausia iš senesnių klasių klausimų ir kaip tyčia paklausia Šarūnės:
-Šarūne, ką žinai apie senovę? - klausia mokytoja.
-Mm.. Mokytoja.. Aš neišmokau,-liūdnai pasakė Šarūnė.
-Šarūne, kodėl? Man tau du rašyt?
-Na.. Galit, suprasiu jus, bet supraskit ir mane. Aš visą naktį nemiegojau darydama kitai pamokai darbą. Kitų pamokų nesuspėjau paruošt ir pamiegojau tik 3 valandas. Manot man šiandien mokykloje lengva? - paaiškina ji.
-Na jei taip.. Tai Šarūne išmok kitai pamokai. Gerai?-draugiškai sako mokytoja.
-Gerai! Tikrai išmoksiu :]

Taigi likusios pamokos praėjo greitai,tik..
-Dovile!-šaukia Ovidijus.
-Kas atsitiko?
-Šarūnei.. Kažkas blogai-sušunka Ovidijus.
-Šarūnei? :O
-Taip. Ji negali atsistoti, jai labai silpna.
-Reikia jai padėti! Ovidijau, gal tu vairuoji?-domisi Dovilė.
-Taip, bet teisių dar neturiu :D
-Gal gali ją įnešti į mašiną ir namo parvešti?-prašo Dovilė.
-Gerai. Na, o dabar paskubėkime.

Ovidijus su Gyčio pakalba Šarūnę įneša į manšiną. Parveža namo. Mama išsigandusi sako:
-Kas atsitiko Šarūnei?!
-Nežinau;// Man pačiai Ovidijus pranešė, kad ji nualpo ir negali atsistoti. Ji per daug silpna,-aiškina Dovilė.
-Och,kaip jai taip atsitiko.. Manau žinau. Ji sakė, kad šiandien pamiegojusi tik tris valandas buvo labai pavargusi.. Dar manęs prašė, kad leisčiau, jog ji neeitų į mokyklą. O aš jai liepiau. Dėl visko kalta aš!- kaltindama save sako mama.
-Ne.. Nekaltinkite savęs. Juk Jūs negalvojote, kad taip nutiks,-guodžia mamą Dovilė.
-Dovile, Ačiū tau labai, kad atvežei čia Šarūnę,-dėkoja mama Dovilei,-juk jei ne tu - nežinia kur būtų buvusi Šarūnė. Dar kartai labai didelis ačiū.
-Nėra už ką :) Juk Šarūnė- mano geriausia draugė, todėl aš visada turiu jai padėti! Tik turiu labai mažą prašimą- jei galėsite parašykite kaip ji jaučiasi. Man tai labai svarbu,-prašo Dovilė.
-Gerai. Būtinai pranešiu,-atsidususi sako Šarūnės mama.
-Na. Tai aš jau važiuosiu. Mama manęs laukia. Turiu su ja važiuoti į gamtą. Viso gero ir pasakykite Šarūnei, kad greičiau sveiktų!-atsisveikina Dovilė.
-Iki. Ir dar kartą ačiū!

Dovilė išvažiavo, o mama eina pas Šarūnę.. Tik.. Jos nėra kambaryje. Kur ji?
Laukite tęsinio.. :)