Penktadienis.

Penktadienio rytas. Pirma pamoka Kūno kultūra. Ovidijus prieina prie Dovilės ir sako:
-Sveika,-ne drąsiai prataria Ovidijus.
-Ko?-piktai atšauna Dovilė.
-Atleisk už vakar.. Suprask, tai per greit,-teisinasi jis.
-Kas per greit? Jei yra meilė tai nieko per greit nebūna!-piktai atrėžia ji.
-Būna.. Net ir kai Klaipėdoje turėjau merginą, su ja elgiausi taip pat,neleidau jai būčiuotis su manimi,-aiškina jis.
-So? Kuo aš dabar kalta,-aiškina jam Dovilė.
-Niekuo. Tik norėjau atsiprašyti,-sako jis.
-Neatleidžiu. Atstok,-aprėkia ji.
-Gerai :) Dar geriau,-nustemba jis.
-Geriau? Nesupratau tavęs,-sako ji.
-Tai šaunu, visvien norėjau  jau šiandien pabaigti su tavimi santykius,-pašaipiai sako jis.
Dovilė stovi nustebusi..
Ovidijus priena prie Šarūnės:
-Sveika,atleisk man,-maldauja Ovidijus.
-Labas. Už ką? Kad tu pora su mano geriasia drauge?-šaltai atkertaji.
-Taip. Už tai, bet mes jau nebe pora. Palikau ją dėl tavęs, Šarūne!-sako jis.
-Galėjai nesivarginti,aš tave jau baigiu pamiršti. Tu man jau niekas. Tu mane išdavei su geriausia drauge, o dabar jau nori grįžti kai esi paliktas? Nesvajok, aš neesu tokia,-pasipiktinusi sako Šarūnė.
-Suprantu tave. Bet suprask ir mane. Aš pasiūliau tau tapti mano mergina, o tu sakai NE, nors mane myli. Kaip man jaustis? Manai aš neįskaudintas? Aš įskaudintas, bet vistiek grįžtu tavęs atsiprašyti ir taikytis, kad būtumėm kartu, bet tu, dėja to nenori,-liūdnu balsu sako Ovidijus.
-Ovidijau, neapsimesk, kad jau dėl visko gailiesi. Jei būtum buvęs ne įdiotas, tikrai nebūtum taip pasielgęs,-aiškina jam Šarūnė.
-Taip, galbūt aš esu įdiotas, bet turiu jausmus po galais!!! Aš tave myliu ir dar kartą sakau, kad myliu! Nors ir tu man neatleisi, bet aš visada tave mylėsiu ir niekada šios meilės nepamiršiu. Ji pirma tokia, kuri nuoširdi ir tikra,-išsilieja Ovidijus.
-Ovidijau, nesistenk manęs sužavėti, nes to tikrai nebus. Man tu jau beveik pamirštas, nors ir kaip mylėjau. AŠ niekada tau neatleisiu už tai, kad mane išdavei vien tik dėl to, kad aš tau pasakiau NE. Jei būtum buvęs supratingas, būtum supratęs mane. O tu manęs nesupratai, todėl pats esi kaltas,-paaiškino Šarūnė.
-Šarūne, atleisk, bet galvok ką nori :)

Per likusias pertraukas penktadienį Šarūnė su niekuom nebendravo.

Vakare Šarūnė grįžusi namo girdi jog, kažkas skabina į duris.
Ji nueina atidaryti ir kas gi ten.. O aišku - Ovidijus.
-Ovi.. Ovi... Ovidijau!? Ką tu čia veiki?-nustebintai klausia Šarūnė.
Ovidijus paduoda rožes ir šokoladą Šarūnei ir sako:
-Šarūne, kaip matai aš tave tikra myliu ir labai atsiprašau tiek už šiandienos pokalbį ir už viską blogo ką tau padariau. Atsiprašau!-atsiprašo jis.
-Ach, Ovidijau.. Na gerai šį kartą atleisiu,-sako ji.
-Tikrai?-laimingu balsu taria jis.
-Taip, bet jei tai pasikartos, daugiau nebeatelsiu.-sako ji.
-Gerai. Šarūne, tai sutinki būti pora?-domisi Ovidijus.
-Gerai. Sutinku,-taria ji.
-Šarūne pagaliau!! Aš taip ilgai laukiau iš tavo lūpų pasakyto žodžio taip arba sutinku! Ir štai aš jį pagaliau išgirdau,-sako jis.
Šarūnė tyli, nes nebe sugalvoja ką pasakius.
Ovidijus iš tos laimės ją stipriai apkabinair draugiškai pabučiuoja. Ir staiga pasako:
-Rytoj, gal norėsi į Klaipėdą su manimi nuvykti?-domisi Ovidijus.
-Na nežinau. Dar reikia iš vis sulaukti rytojaus. Bėja, kas atsitiko tavo broliui? Kodėl jis neeina į mokyklą?-sako ji.
-Serga plaučių uždegimu. Siaubinga naktį nei aš nei jis negalim miegoti,-pasakoja Ovidijus.
-Mmm. Perduok jam kad sveiktų,-palinki Šarūnė.
-Gerai. Na, o dabar jau turiu važiuoti. Iki,-atsisvekina jis ir pabučiuoja Šarūnę į žandą.
-Ik, Ovidijau :)


Šarūnė be galo laiminga nueina miegoti, pasilikus saldainius rytdienai...