Grįžta.

Sveiki. Istorija atkurta! Daug sulaukiau prašymų jog ją atkurtų, nes kaikuriems ji įdomi. Taigi jūsų prašymas išpildytas - aš jį atkūriau. Taigi (po) ryt laukite pranešimo su sekmadienio arba šeštadienio diena.. Blogas grįžta su tais pačiais veikėjais ir istorija tęsiama toliau.. Pirmiausia atsiprašau, kad kaikurie kurie skaitė nusivylė jog ištryniau, tačiau turiu tam savų priežasčių. Manau geriausia tai, kad istorija grįžta! Sekite, skaitykite ją toliau, aišku jei jums įdomu :]
Taigi galiu pasakyti tik tiek, kad kaikas pasikeis šioje istorijoje, bet kas - sužinosite skaitydami :]
Taigi iki !
Išsiilgusi Moni..♥

Ketvirtadienis.

Ketvirtadienio rytas.. Šarūnė ruošiasi į mokyklą visiškai neišsimiegojusi.
Šiandien ji be galo tingi eiti, todėl eina į autobusų stotelę ir laukia autobuso.
Atvažiavo.. ir kas gi ten sėdi? Aišku, Dovilė..
-Oo... Tai kaip gi didžiausia klasės sportininkė ne eina pėsčiomis, o važiuoja?-pajuokiai sako Dovė.
-Iš vis tu tylėk klasės tingine.. Gal aš šiandien tingėjau eiti ir ką? Negaliu nuvažiuoti?
-Ach tinginė? Klausyk, iš vis tylėk.. Ai atstok,-baigia kalbėti Dovilė.
-Kas čia pristojo? Mergyt, ant manęs nevaryk, nes teks dėl to gailėtis..

Jos jau mokykloje.. Ovidijus nustemba, kad jos abi vieną kitą pastuma ir vos nesusimuša..
-Šarūne, kas tarp jūsų atsitiko?-nustebusiu balsu šaukia Ovidijus.
-Nieko svarbaus..-paaiškina Šarūnė.
-Kaip tai nieko? Juk jūs vos nesusimušėt!-šaukia Ovidijus.
-Ovidijau. Tai asmeniniai reikalai..
-Gerai.. te bunie paslaptis...

Pamoka. Mokytoja užduoda klausimą Šarūnei:
-Kodėl, tu niekada nesugebi paruošti geografijos namų darbų?
-Nenoriu ir nedarau,-piktai atkerta Šarūnė.
-Tai gal man tau kiekvieną pamoką įrašynėt po du?
-Galit man pohui,-nusikeikia Šarūnė
-Šarūne, už tokius žodžius aš tave galiu nuvesti pas direktorę..
-Veskit, man absoliučiai nerūpi,-atkerta Šarūnė.

Mokytoja tyli ir nieko nesako.. Tęsia pamoką toliau.

Šiaip ne taip pasibaigė pamoka ir Šarūnę susiradusi auklėtoja sako:
-Sveika Šarūne. Kas čia vyksta?
-Laba diena.. Niekas nevyksta. Man jau viskas įgrįso.. Atsibodo mokykla..
-Bet Šarūne, juk greit atostogos. Pakentėk dar ir nesielk taip su mokytojais.
-Auklėtoja.. Aš jau nebe galiu. Man jau atsibodo ta kvaila Dovilė.. Ji mane veda iš kelio,-pasiguodžia Šarūnė.
-Ką ji tau daro?-domisi auklėtoja.
-Veda mane iš kelio... Apkalba ir t.t.
-Nekreipk dėmesio tu į tą Dovilę,-pataria auklėtoja.
-Tai, kad neįmanoma.. Šiandien važiavau autobusu, tai ji išvadino mane tingine ir t.t., kad neeinu į mokyklą pėsčiomis.. Tai čia normalu?-klausia Šarūnė.
-Ne... Tačiau Šarūne, suprask. Čia yra pavydas :)
-Žinau.. Dėl Ovidijaus..-atvirai pasako Šarūnė.
-Taip.. Na, o dabar einu susirasiu Dovilę.. Nusiramink.
-Gerai..-sako Šarūnė.

Auklėtoja susiranda Dovilę ir eina pasikalbėti su ja.
-Sveika Dovile,-pasisveikina auklėtoja.
-Sveiki..
-Dovile, rai kas ten vyksta tarp tavęsx ir Šarūnės?
-Nieko gero,-sako Dovilė.
-Kaip tai nieko? Kodėl tada Šarūnė taip pasikeitė kai jūs abi susipykot dėl Ovidijaus?-domisi auklėtoja.
-Auklėtoja, jūs ne per daug kišatės ne į savo reikalus?-klausia ji.
-Dovile. Aš esu atsakinga už šią klasę, todėl aš turiu viską žinoti..
-Bet ne asmeninį gyvenimą-priduria Dovilė.
-Gerai Dovile.. šį pokalbį atidedame.. Na, o dabar eik į pamoką..

Paskutinė pamoka. Kontrolinis... Dovilė sumanė atkeršyti Šarūnei..
Ji kelia ranką:
-Mokytojau!-šaukia Dovilė.
-Kas yra Dovile? Nerėkauk! Juk kiti rašo kontrolinį.
-Mokytojau! Šarūnė nusižiūrinėja nuo Ovidijaus!
-Ką tu čia nusišneki?-į pokalbį įsikiša Šarūnė.
-Nenusišneku! Po galais prisipažink, kad nusižiūrinėji!-šaukia Dovilė.
-Merginos ramiai! Šarūne tu nusižiūrinėji?-klausia jis.
-Ne!!! Aš turiu savo galvą ir ja galvoju pati..
-Gerai. Dovile, kodėl tu meluoji?-piktai sako Mokytojas.
-Todėl, kad man atsibodo ta kvailė Šarūnė,-lengvai išsiduoda, kad melavo Dovilė.
-Tai vis dėl to pripažysti, kad meluoji?-nusijuokia mokytojas.
-Taip...

Visas šis reikalas sunkiai pasibaigia. Mokytojas surenka kontrolinių darbų lapelius..
Pamokos pasibaigia ir Šarūnė viena supykusi ant šio pasaulio grįžta namo..

Trečiadienis.

Rytas.. Šarūnė pabunda mažai pailsėjusi.
-Labas rytas,Šarūne!-pasisveikina mama.
-Ko?-piktai atkerta Šarūnė.
-Ach, Šarūne, kodėl tu tokia pikta?-klausia mama.
-Mama. Atstok, neturiu laiko, akda kalbėti su tavim,-paaiškina Šarūnė.
-Gerai.. Negądinsiu nuotaikos..



Šarūnė ateina į mokyklą ir ten neranda nei vieno bendraklasio. Kur jie dingo?
Ji parašo žinutę Ovidijui “Labas. Gal žinai kur visa klasė?“
Jis jai atrašo “Sveika. Juk visi išvažiavę į ekskursiją, tik tu dėja kažkaip nespėjai“.
Šarūnė prisimena, kad juk ekskursija apie kurią jį visai pamiršo!
Ką daryti? Galvoja ji.. Galų gale sugalvoja-reikia su savo mašina, nors ir ji neišlaikiusi teisių nuvažiuoti į ekskursiją.. Kaip ji manė taip ir padarė.



Vis dėl to ji atvyko į Klaipėdos jūrų muziejų. Ten randa savo kalsę ir įsitraukia į ekskursiją...
Mokytoja sako:
-Šarūne, kaip tu čia atsiradai? Ką tu čia veiki?-domisi mokytoja.
-Mokytoja.. Aš atvažiavau pati. Juk ekskursija ;D
-Bet juk tu neišlaikiusi teisių,-aiškina mokytoja.
-Nesvabu. Atvažiavau ir tiek.




Taigi 3 valandas jie ten vaikščiojo.. Galų gale Šarūnei atsibodo ir ji nuėjo prie mokytojos:
-Mokytoja, kada iš čia važiuosim? Man jau atsibodo..
-Nežinau.. Greit..




Praėjo dar 2 valandos kol galų gale mokiniai susiruošė važiuoti. Šarūnė ruošiasi važiuoti viena, kol su ja važiuoti nepasisiūlo Ovidijus.
-Šarūne, gal ir aš galėčiau važiuoti kartu su tavim?
-Žinoma :D
-Turi teises?-domisi jis.
-Nea...
-Aš turiu. Taigi gal man vairuoti?-klausia Ovidijus.
-Gali.. Manau būtų daug geriau :D
-Na tai gerai..




Ovidijus pasikeitė vietomis su Šarūne ir važiavo...
Po kelių valandų jie jau atvažiavo į Vilnių ir Šarūnę parvežė namo..
Pats Ovidijus grįžo pėsčiomis..

Šarūnė šią dieną prismins labai ilgai..

Antradienis.

Rytas.. Šarūnė neišsimiegojusi atsikėlia ir eina pusryčiauti. Mama jai sako:
-Šarūne, kas ten vyskta mokykloje? Kodėl man viena mokytoja pasiskundė, kad tu per pamoka susirašinėji rašteliais?-klausia Mama.
-Na.. Mama.. Teko ir nieko nepadarysi. Juk supranti, tai vadinamoji meilė.. Čia man rašinėjo Ovidijus..-aiškinasi Šarūnė.
-Šarūne, bet juk suprask, per pamokas reikia mokytis, o ne su vaikinais susirašinėti,-pamokslavo mama.
-Aj mama, jau atsibodai su tais savo pamokslais,-Šarūnė pasiėmė kuprinę ir išėjo.
-Šarūne, Šarūne.. Iki ko tu nuėjai..-pati sau pasakė mama.

Lietuvių kalbos pamoka. Šarūnė pasiruošinėja pamokai, tik pamato, kad neturi knygos.. O juk mokytoja griežta, jei kas ko neturi iš karto 2. Šarūnė sako Ovidijui:
-Sveikas. Žiūrėk man ne drąsu prašyti, bet.. Aš pamiršau namuose lietuvių kalbos knygą ir man už tai gali įrašyti 2. Ką daryti? Padėk,-prašo Šarūnė.
-Sveika.. Tai gal aš tau savo vadovėlį duosiu, o jei ką man įrašys 2, o ne tau,-linksmai sako Ovidijus.
-Ovidijau.. To nereikia.. Juk aš neturiu, man turi įrašyti 2, o ne tau. Man užteks tik, kad paskolinsi,-pasiguodžia Šarūnė.
-Šarūne, bet juk tau ir nereikia 2. Prašau. Jei nerašys tai nerašys nei man nei tau.-aiškina Ovidijus.
-Gerai, gerai..

Pamoka. Prie Šarūnės suolo prieina mokytoja ir klausia:
-Kieno vadovėlis?-klausia mokytoja.
-Ovidijaus,-sunerimusiu balsu sako Šarūnė.
-Aišku. Gerai, kadangi tu tik pirmą kartą neturi vadovėlio 2 nerašysiu. Bet, kad daugiau kaip nebūtų,-nusišypso mokytoja.
-Gerai, mokytoja,-taria Šarūnė.

Pamoka sunkiai praeina. Prie Šarūnės prieina Gabrielė jos klasiokė:
-Labūūūkas,-pasisveikina Gabrielė.
-Sveika,-atsako ji Gabrielei.
-Taigi, kad tu žinotum, kaip ant tavęs varo Dove...-liūdnu balsu taria Gabrielė.
-Nujaučiu maždaug... Mes juk su ja baisia susipykom, bet ji viską pradėjo, todėl ji kalta, o ne aš,-paaiškino Šarūnė.
-M... Tain manau jau nereikia tau nieko pasakoti, juk tu sakai, kad viską nujauti. Tai manau ir supranti kokius žodžius ji sako apie tave,-liūdnai taria Gabrielė.
-Numanau... Na eime.. Greit vėl ta kvaila pamoka..

Pamoka. Dovilė sako savo bendrasuolej Gabijai:
-Gabe, tu matai kokia Šarūnė pasikėlus?-apkalbinėja Ji.
-Ne.. Man Šarūnė visiškai normali mergina, ir visiškai nepasikėlus kaip tau atrodo.. Tu juk jos nekenti, todėl vis ją šmeiži,-sugėdina ji Dovę.
-Ne tiesa.. Tu meluoji.. Juk žinai kokia yra tiesa. Tiksliau tu nežinai, o aš žinau. Ir nesiginčyk su manim, Gabe. Prisidirbsi, aš ne juokauju,-paaiškina Dove.
-Ok,ok.. Negrąsink. Aš neesu mažas vaikas, kad išsigąsčiau tokios nevykėlės kaip tu,-tiesiai šviesiai sako Gabe.
-Rink žodžius mergyt...

Pamoka pasibaigė ir Gabija priėjo prie Šarūnės.
-Sveika.. Aš turiu tau kaiką pasakyti, nors galbūt tu tai žinai, bet nesvarbu. Žiūrėk, Dovė labai varo ant tavęs.. Šmeižia ir visą kitą... Ką daryt? Man jau ji atsibodo,-pasako Gabija.
-Laba.. Net nežinau. Iš vis nebendrauk su ja.. Bet aš jai parodysiu kas iš tikrųjų yra Šarūnė. Aš ją pastatysiu į vietą,-piktai pasakė Šarūnė.
-Tikiuosi. Linkiu sėkmės ;* Na jau turiu eiti.. Pamokos juk pasibaigusios,-linksmiau sušunka Gabija.
-Taip, taip.. Aš dar laukiu Ovidijaus. Juk jį paliko po pamokų,-nusijuokia Šarūnė.
-Ach, taip :D
-Na, bet juk jis mano vaikinas tai ir turiu palaukt.. Mes juk važiuosim kartu į “Akropolį“ šiek tiek apsipirkti,-nusijuokia Šarūnė.
-M... Tai linksma bus jums?-domisi Gabė.
-Na manau, kad taip.. SU juo niekada nebūna liūdna,-nusišypso Šarūnė.
-Tikiu.. Matosi linksmas vaikinukas jis yra :)
-Taip.. Tikrai ne surūgęs kaip jo brolis ;DD Du skirtingi dalykai,-nusijuokia Šarūnė.
-Tai, kad taip.. Ir ne kitaip. Na jau lekiu. Manęs laukia draugė. Iki,-atsisveikina Gabė.
-Bye,-apkabina ji Gabę ir atsisvekina.

Pagaliau Ovidijų paleido..
-Pagaliau :D
-Jo... Na važiujam?-nusišypso Ovidijus.
-Taip!  Juk negi lauksim kažko?!-sušunka Šarūnė.
-Važiuojam..!


Jie išvažiavo likusiam vakaruj į “Akropolį“... Taip pat buvo ir ant ledo..

-Ovidijau, kaip man patiko ant ledo!
-Šarūnę, man taip, pat ;D Galėčiau kartoti ir kartoti kiekvieną dieną tą patį..
-Aš irgi.. Na, o dabar važiuokime namo. Man juk reikės dar pamokas paruošti,-prašo Šarūnė.
-Gerai. Važiuojam,-atsako jis.

Ovidijus parvežė Šarūnę namo ir pats irgi išvažiavo.
Šarūnė greitai paruošė pamokas, išsimaudė ir atsigulė miegoti..

Pirmadienis.

Rytas. Šarūnė iškeliauja į mokylą.
-Labas rytas, Šarūne,-meiliai sako Ovidijus.
-Labu,-atsako ji.
-Su kuo sėdi per matematika?-domisi jis.
-Su Dove, bet ji supyko, todėl sėdžiu viena,-sako ji.
-M.. Gal norėsi su manimi sedėti?-domisi jis.
-Gerai, jei tik leis mokytoja :)

Pamoka. Šarūnė kelia ranką:
-Mokytoja. Gal galiu sedėti su Ovidijumi?
-Tu?! Na, gali. Juk esi rami pamokose.

Ovidijus atėjo pas Šarūnę ir visa klasė į juos sužiūro.

Pamokai pasibaigus prie Šarūnės prieina į mokyklą sugrįžęs Gytis.
-Laba,-sako jis.
-Sveikas,-pasisveikina ji.
-Tai pora tu su mano broliu?-domisi Gytis.
-Na taip..-susigėdusiu balsu taria ji.
-A.. Tai linkiu jums sėkmės,-nuoširdžiai pasako jis.
-Ačiū,-Šarūnė padėkoja ir eina į klasę.

Pamoka. Šarūnė siuntinėja raštelius Ovidijui, su žodžiais “Aš tave myliu“,“Eisim šiandien kur nors?“ ir t.t.
Mokytoja tai pamato ir sako:
-Šarūne, nori prisidirbti?-pasipiktinusi kalba mokytoja.
-Ne..-nusileidžia ji mokytojai.
-Tai prašau nesiuntinėti jokių raštelių per pamokas. POer pertraukas jūs galėsit bendraut, bet per pamokas privalot mokytis, o ne susirašinėti,-paaiškina mokytoja.
-Gerai. Atsiprašau, daugiau tai nepasikartos,-pasižada Šarūnė.

Mokytoja toliua tęsia pamoką, bet staiga ateina klasės auklėtoja ir išsiveda klasę į lauką, nes kažkas ten keisto atsitiko.
Šarūnė pasižiūri - nėra Ovidijaus. Tik staiga pamato, kad jis ateina.
Danguje skraido maži lėktuvai, kurie danguje “parašo“.
“Šarūne! Tu mano mergina! Myliu tave be galo!“
Šarūnė viską supranta. Tai Ovidijaus darbas.  Ji be galo laiminga, nes atsitiko tai, ko ji nesitikėjo. O dabar,visa klasė žino, jog Šarūnė ir Ovidijus pora.
Visi juos lyg ir pasveikina ir visi priduria, kad jie tikrai graži pora.
Prie Šarūnės ateina Dovilė:
-Ach, Šarūne.. Tau visada sekasi su vaikinais, o man ne. Kodėl tau?!
-Todėl, kad tu nrmoki bendraut su vaikinais,-piktai atkerta Šarūnė.
-Nemoku?-nustebusi šūkteli Dovilė.
-Taip. Tu per greitai viską darai. Pirmą dieną kai jūs jau pora buvot-prisikabinai prie jo ir pradėjai būčiuotis.. Niekas taip nedaro, Dovi..-paaiškina Šarūnė.
-Na ir gerai. Susirasiu geresnį nei Ovidijus, Šara..-piktai atkerta Dovilė.
-Gerai. Kas tau trugdo?-Šarūnė pasako ir išeina į klasę.
-Šarūne!!! Palauk!-šaukia Dovilė, tačiau  Šarūnė jos nelaukia ir išeina.

Pamoka. Dovilė į telefoną parašė sms Šarūnei.
“Draugės?“ tokių žodžių sulaukia ji.. Jos atsakymas “Ne“...
Visą pamoką Dovilė buvo nusiminusi, kol pasibaigus pamokai priėjo prie Šarūnės.
-Šarūne, kodėl nenori būti draugėmis?-liūdnai ištaria Dovilė.
-Nenoriu. Man nereikia tokios draugės kuri man pavydėtų vaikino,-ištaria Šarūnė.
-Gerai...

Pamokos pasibaigė ir Šarūnė išėjo su Ovidijumi.. Bet dėja, Dovilė juos abu prakeikinėjo ir linkėjo viso ko blogiausio...

Sekmadienis.

Sekmadienio rytas. Šarūnė pabunda su skaudančia galva:
-Labas rytas,-užsimiegojusiu balsu taria ji.
-Ah.. Laba,-sako jis.
-Na, tai nekaip išsimiegojai, taip?-klausia.
-Aj.. Normaliai,-susigėdusiu balsu sako jis.- miegojau ant priekinės sėdynės :D
-Kodėl gi?-domisi Šarūnė.
-Aj.. Kažkaip nepatogu buvo miegoti su mergina.. Juk būtum iš vis blogai išsimiegojus,-teisinasi jis.
-M..,-nusistebi ji.
-Tai gal jau ruoškimės važiuoti iš čia?-linksmu balsu pradeda kalbėti Ovidijus.
-Na, manau būtų gerai,-nusišypsoja ji.

Jiedu susideda visus daiktus į mašiną ir ruošiasi  važiuoti. Tik staiga Šarūnė sušunka:
-Ovidijau!!!
-Šarūne, kas atsitiko?-šaukia jis.
-Aš kažkur įkritau!-susijaudinusiu balsu šaukia ji.
-O dieve, kur tu??!-susijaudinęs šaukia jis.
-Netoli to tvenkinio. Duobėje!-susnervinusi ji kviečia Ovidijų.
-Ateinu,-ramesniu balsu taria jis.

Ovidijus mašinoje susiranda virvę ir nuneša ją Šarūnei, kad ji užsikabintų. Šarūnė sako:
-Ovidijau aš neturiu jėgos ant jos išsilaikyti.
-Šarūne, bent jau pamėgink.
-Gerai,bet man tikrai nepavyks,-sako ji.

Šarūne stipriai iš visų jėgų įsikabina į virvę, tačiau ilgai neišsilaiko.
-Ovidijau, maldauju ištrauk mane iš čia!!!-maldauja jo Šarūnė.
-Šarūne, palauk! Aš galvoju, ką daryti.

Tik staiga ham į galvą atkeliauja gera mintis. Reikia virvę pririšti prie medžio.
Ovidijus virvę pririša prie medžio. Pats lipa žemyn pas Šarūnę, per pusiaują prisirišęs virvę.
-Šarūne, eik į virš manęs,-skubina jis ją.
-Bijau,-susinervinusi sako ji.
-Šarūne, aš būsiu po tavimi. Nesijaudink viskas bus gerai. O dabar lipk į viršų,-sako Ovidijus.
-Gerai.. Lipsiu, nes tu prašai :)

Šarūnė paklausė Ovidijaus ir ji jau beveik išlipusi. Ovidijus iš apačios žiūri, ar Šarūnė įlips. Ir štai- ji jau ant tvirto pagrindo. Šarūnė rikteli Ovidijui:
-Ovidijau! Aš jau ant žemės stoviu,-nusijuokia ji.
-Matau,o dabar lipu aš,-ramiu balsu sako jis.

Ovidijus lipa.. Ir šiaip ne taip, vos nenuplyšus virvei jis užsiropščia viršun.
-Ovidijau, ačiū tau! Jei ne tu nežinia, ar iš vis būčiau iš ten išlipus!-dėkoja ji Ovidijui.
-Nėra už ką :) Tai dar mažai palyginus, tai ką galiu padaryti dėl tavęs,-sako jis.
-Uh..-nustemba ji.


Šarūnė atsidėkodama jį stipriai apkabina ir pabučiuoja. Ovidijus nusijuokia.
-Kas čia taip juokingo?-nustemba Šarūnė.
-Ne.. Nieko, nekreipk į mane dėmesio,-teisinasi Ovidijus.
-Kaip tai nieko? Juk tu iš niekur nieko niekada nesijuoki?-domėdamasi sako Šarūnė.
-Ai.. Nesvarbu ;D

Šarūnė su Ovidijumi atsisėda į mašiną ir važiuoja.
-Ovidijau?-klausia Šarūnė.
-Ką?-sako jis.
-Tu turėjai jažkada merginą?-domisi ji.
-Taip..
-a..

Jie jau grįžo ir Šarūnė su juo atsisveikina pabučiuodama.

Mama klausia:
-Na kaip? Gerai laiką praleidot?
-Taip.. Mama.. Aš labai pavargusi einu miegoti,-sako Šarūnė.
-Gerai..

Šeštadienis

Rytas. Šarūnei neleidžia miegoti Ovidijaus žinutė “Sveika,ar važiuosi su manimi į Klaipėdą?“.
M.. Ji galvoja ir vis dėl to nuspręndžia. Ji vyks ten. “Sveikas. Ok. Vyksiu. Kelintą valandą man jau būti pasiruošus?“ išsiunčia žinutę. Jau ir atsakymas “Pusėj dvylikos“.
Šarūnė jau susiruošusi laukia Ovidijaus. Ir štai jis jau atvažiuoja. Šarūnė surėkia mamai:
-Mama,iki! Manęs jau atvažiavo,-ir išlekia per duris.
-Iki! Sėkmės,-mama..


Šarūnė įlipa į mašiną ir sako Ovidijui:
-Labas ;)
-Sveikūūtėa!-sako jis.
-Na tai važiuokime?-sako ji.
-Gerai,-atkerta jis.


Važiuoja. Tarp jų kalba nesimezga visiškai.. Bet jie juk pora..
-Kodėl nieko nesakai?-sako Ovidijus.
-Na.. Nežinau, ką pasakyt,-rikteli Šarūnė.
-Sugalvok.. Na tai papasakoks, kaip jautiesi turėdama vaikiną?-susigėdęs klausia jis, nes paklausė tikrai kvailo klausimo.
-Paprastai, kaip ir visada. Juk mes nebendraujam taip jau, kad turėčiau jaustis kaip danguje,-aiškina Šarūnė.
-M.. Galvojau kitaip,-sako jis.
-Ne.. Ne kitaip,-pasijuokia ji.

Taigi jie jau atvažiavo į Klaipėdą.
-Ovidijau, ką mes čia darysime?-sako ji.
-Iškylausime,-linksmu balsu sako jis.
-Iškylausime?!-surėkia Šarūnė.
-Taip, o ką nenori?-nustebęs sako jis.
-Na.. Nežinau. Neesu pasiėmusi nei šiltesnių drabužių, nei dar ko nors,-sako ji.
-Nesušalsi! Bus laužas.. Romantika.. Tau patiks,-įtikinėja jis ją.
-Na gerai..




Vakaras.. Šarūnė su Ovidijumi kalbasi apie jų jausmus.. Tik staiga romatišką vakarą sugriauna lietus..
Šarūnė sako:
-Ovidijau, kur mes miegosime?
-M.. Nepagalvojau. Gal mašinoje arba palapinėje?-siūlo jis.
-Na nežinau. Man geriau mašinoje,-sako ji.
-A.. Na tai aš tada miegosiu palapinėje lauke, nes man nebus mašinoje kur,-liūdnu balsu sako jis.
-Ovidjau, jei taip, tai miegosime abu palapinėje. Aš nenoriu, kad būtų taip jog aš kai kokia princesė miegočiau mašinoje, o tu akip išvarytas palapinėje,-sako ji.
-Šarūne, tu ir esi mano širdies princesė! Taigi tu gali miegoti mašinojė,-sako jis.
-Ne. Miegosime abu arba mašinoje arba palapinėje,-sako ji.
-Bet juk mašinoje mes abu netilpsime. Mažai vietos bus,-sako jis.
-Nesvarbu. Man mašinoje geriau, taigi tu ir aš miegosime mašinoje ir nesigynčyk ;D
-Gerai, gerai.. Šį kartą paklausysiu tavęs,-nusileidžia jis Šarūnei.


Jie abu atsigula ir guli. Galų gale Ovidijus Šarūnei sako:
-Žinai ką. Man jau atsibodo mano brolis,-visiškai ne į temą sako jis.
-Prie ko čia? Kodėl?-sako ji.
-Net nežinau. Jis toks įkirus...-teisinasi jis, nes žino, kad pasakė nesąmonę.
-M...-tik tiek prataria ji..



Staiga labai stipriai trenkia žaibas ir Šarūnė išsigąsta ir prisiglaudžia prie Ovidijaus.
-Ovidijau, aš bijau!-sako ji.
-Šarūne, miegok. Nieko neatsitiks. Aš visvien užmigsiu tik tada, kai tu užmigsi,-pasitenkinusiu balsu sako jis.
-Ach.. Bet aš greit neužmigsiu. Aš bijau žaibo,-liūdniu balsu Šarūnė.
-Miegok, nieko neatsitiks. Aš tave saugosiu visada. Žinok tai ir miegok!-sušunka jis.
-Geraim pasistęngsiu,-Šarūnė.



Šarūnė šiaip ne taip užmiega.
Užmigus Šarūnei užmiega ir Ovidijus..
Rytoj nauja diena...

Penktadienis.

Penktadienio rytas. Pirma pamoka Kūno kultūra. Ovidijus prieina prie Dovilės ir sako:
-Sveika,-ne drąsiai prataria Ovidijus.
-Ko?-piktai atšauna Dovilė.
-Atleisk už vakar.. Suprask, tai per greit,-teisinasi jis.
-Kas per greit? Jei yra meilė tai nieko per greit nebūna!-piktai atrėžia ji.
-Būna.. Net ir kai Klaipėdoje turėjau merginą, su ja elgiausi taip pat,neleidau jai būčiuotis su manimi,-aiškina jis.
-So? Kuo aš dabar kalta,-aiškina jam Dovilė.
-Niekuo. Tik norėjau atsiprašyti,-sako jis.
-Neatleidžiu. Atstok,-aprėkia ji.
-Gerai :) Dar geriau,-nustemba jis.
-Geriau? Nesupratau tavęs,-sako ji.
-Tai šaunu, visvien norėjau  jau šiandien pabaigti su tavimi santykius,-pašaipiai sako jis.
Dovilė stovi nustebusi..
Ovidijus priena prie Šarūnės:
-Sveika,atleisk man,-maldauja Ovidijus.
-Labas. Už ką? Kad tu pora su mano geriasia drauge?-šaltai atkertaji.
-Taip. Už tai, bet mes jau nebe pora. Palikau ją dėl tavęs, Šarūne!-sako jis.
-Galėjai nesivarginti,aš tave jau baigiu pamiršti. Tu man jau niekas. Tu mane išdavei su geriausia drauge, o dabar jau nori grįžti kai esi paliktas? Nesvajok, aš neesu tokia,-pasipiktinusi sako Šarūnė.
-Suprantu tave. Bet suprask ir mane. Aš pasiūliau tau tapti mano mergina, o tu sakai NE, nors mane myli. Kaip man jaustis? Manai aš neįskaudintas? Aš įskaudintas, bet vistiek grįžtu tavęs atsiprašyti ir taikytis, kad būtumėm kartu, bet tu, dėja to nenori,-liūdnu balsu sako Ovidijus.
-Ovidijau, neapsimesk, kad jau dėl visko gailiesi. Jei būtum buvęs ne įdiotas, tikrai nebūtum taip pasielgęs,-aiškina jam Šarūnė.
-Taip, galbūt aš esu įdiotas, bet turiu jausmus po galais!!! Aš tave myliu ir dar kartą sakau, kad myliu! Nors ir tu man neatleisi, bet aš visada tave mylėsiu ir niekada šios meilės nepamiršiu. Ji pirma tokia, kuri nuoširdi ir tikra,-išsilieja Ovidijus.
-Ovidijau, nesistenk manęs sužavėti, nes to tikrai nebus. Man tu jau beveik pamirštas, nors ir kaip mylėjau. AŠ niekada tau neatleisiu už tai, kad mane išdavei vien tik dėl to, kad aš tau pasakiau NE. Jei būtum buvęs supratingas, būtum supratęs mane. O tu manęs nesupratai, todėl pats esi kaltas,-paaiškino Šarūnė.
-Šarūne, atleisk, bet galvok ką nori :)

Per likusias pertraukas penktadienį Šarūnė su niekuom nebendravo.

Vakare Šarūnė grįžusi namo girdi jog, kažkas skabina į duris.
Ji nueina atidaryti ir kas gi ten.. O aišku - Ovidijus.
-Ovi.. Ovi... Ovidijau!? Ką tu čia veiki?-nustebintai klausia Šarūnė.
Ovidijus paduoda rožes ir šokoladą Šarūnei ir sako:
-Šarūne, kaip matai aš tave tikra myliu ir labai atsiprašau tiek už šiandienos pokalbį ir už viską blogo ką tau padariau. Atsiprašau!-atsiprašo jis.
-Ach, Ovidijau.. Na gerai šį kartą atleisiu,-sako ji.
-Tikrai?-laimingu balsu taria jis.
-Taip, bet jei tai pasikartos, daugiau nebeatelsiu.-sako ji.
-Gerai. Šarūne, tai sutinki būti pora?-domisi Ovidijus.
-Gerai. Sutinku,-taria ji.
-Šarūne pagaliau!! Aš taip ilgai laukiau iš tavo lūpų pasakyto žodžio taip arba sutinku! Ir štai aš jį pagaliau išgirdau,-sako jis.
Šarūnė tyli, nes nebe sugalvoja ką pasakius.
Ovidijus iš tos laimės ją stipriai apkabinair draugiškai pabučiuoja. Ir staiga pasako:
-Rytoj, gal norėsi į Klaipėdą su manimi nuvykti?-domisi Ovidijus.
-Na nežinau. Dar reikia iš vis sulaukti rytojaus. Bėja, kas atsitiko tavo broliui? Kodėl jis neeina į mokyklą?-sako ji.
-Serga plaučių uždegimu. Siaubinga naktį nei aš nei jis negalim miegoti,-pasakoja Ovidijus.
-Mmm. Perduok jam kad sveiktų,-palinki Šarūnė.
-Gerai. Na, o dabar jau turiu važiuoti. Iki,-atsisvekina jis ir pabučiuoja Šarūnę į žandą.
-Ik, Ovidijau :)


Šarūnė be galo laiminga nueina miegoti, pasilikus saldainius rytdienai...

Ketvirtadienis.

Rytas. Šiandien Šarūnė nerimaudama eina į mokyklą.
Nuėjo ir prie durų jos laukia Ovidijus ir Dovilė.
-Sveika,-linksmai pasisveikina Dovilė.
-Labas,-nustebusiu balsu sako Šarūnė.
-Taigi, ko taip nustebusi?-klausia Ovidijus.
-Kad tu su Dovile,-sako Šarūnė.
-Taip. Nuo dabar ji mano gera draugė ir mergina. Ji mane myli, ne taip, kaip kaip viena tokia, kuri nesutiko būti mano mergina,-įžeidžiančiai sako Ovidijus.
-Sveikinu.. Turi nuostabų vaikiną,-liūdnai sako Šarūnė.
-Ačiū, tik nemanau, kad būtina man sušikti visą nuotaiką savo liūdnu palinkėjimu,-piktai atkerta Dovile.
-Pirmiausia, aš sveikinu nuoširdžiai, o tu galvok ką nori,-šaltai atkerta Šarūnė.

Šarūnė supykusi išėjo ir parašė žinutę Ovidijui “Kaip čia tave suprast? vakar įtikinėjai, kad myli, o šiandien  jau su Dovile triniesi? Aš tau kas buvau?? Vienai dienai?“
Ovidijus gauną žinutę ir nustebęs rašo “Šarūne, suprask kaip nori. Tu mane įskaudinai pasakius žodį NE. Manau, kai pabučiuosiu tu persigalvosi, bet ne.. Taigi tu mane įskaudinai, o dabar aš tau atkeršysiu!Jei būtum sutikus būti mano mergina, tu man nebūtum vienai dienai. Aš tave vis dar myliu, bet jai jau nebe svarbu. Aš tave pamiršiu ir būsiu su Dovile. Ji mane myli ir nori būti su manimi. Ne taip,kaip tu.“
Šarūnė stovi apšalusi ir negali patikėti. Jos didžioji meilė su jos geriausia drauge.. Ji vis dar netiki. Ir parašo jam žinutę tiesiai šviesiai “Gerai, Ovidijau. Pasistengsiu tave pamiršti. Tu man nuo šiandien neberūpi.. Bėja jei būtum su mano geriausia drauge Dovile nesusidėjęs, šiandien būtūmę buvę pora. Bet tu paskubėjai. Taigi tariu savo meilei tau sudie. Pamiršk mane.“
Ovidijui pasidarė negera. Kodėl jis tikrai paskubėjo? Gal reikėjo kelias dienas palaukt.. “Ech,-galvoja jis,-yra taip, kaip yra ir jau nieko nebe pakeisi, reikėjo neskubėti, bet juk Dovilei negaliu pasakyti, kad mes nebe pora.. Ją per daug įsižeistų“..
Tik staiga prie Ovidijaus prieina Dovilė ir sako:
-Ovidijau, gal norėsi šiandien į kiną? Turiu du bilietus, pirkau sau ir Šarūnei, bet ji supyko, tai gal eikime kartu?-siūlo Dovilė.
-Gerai,-sutinka Ovidijus.
-Atvažiuosiu pusę devinių vakare. Gerai?-Ovidijus.
-Ok'ey ;]**

20.30 Ovidijus jau laukia.

Dovilė jau ateina pasakiškai graži.. Jie nuvažiuoja į kino teatrą. Filmas siaubo, todėl Dovilė padėjusi galvą Ovidijui ant peties.. Staiga filme parodo siaubingą vaizdą, todėl Dovilė išsigąsta ir apkabina Ovidijų.. Ir bandydama jį suvilioti jį pabučiuoja.. Ovidijus, labai supyksta, todėl vidury filmo išeina ir palieka ją vieną..
Šarūnė visą naktį verkia, kad prarado savo gyvenimo meilę.. Jis ją paliko dėl geriausios draugės Dovilės.. Vis dėl to nenorėdama Šarūnė baigti savo draugystės, ji Ovidijų “atiduoda“ Dovilei.. Šarūnė be galo liūdi, bet ji nieko nepakeis.. Tuo tarpu Ovidijus, taip pat liūdi, nes neteko Šarūnės ir liko be merginos..

Visi veikėjai nueina miegoti.. Šarūnė ir Ovidijus sapnuoja vienas kitą.. Kas bus rytoj?

Trečiadienis.

Rytas. 6.30, tokiu laiku pabunda Šarūnė.. Jai vis neramu, kas bus šiandien?
Šarūnė, be galo tingi eiti pėsčiomis į mokyklą, todėl eina į autobuso stotelę.

Taigi šiandien ji į mokyklą atvyko anksti, 7.30h. Ir.. Jau atėjąs Ovidijus. Šarūnė prieina prie jo ir sako:
-Labas.
-Sveika,-ne drąsiai atsako Ovidijus.
-Ovidijau.. Na.. Kaip ten dėl to?-susigėdusi klausia Šarūnė.
-Ach, dėl to.. Na.. Man pačiam ne drąsu. Bet.. Aš tau jaučiu to ko niekada nejaučiau..
-Ovidijau.. Kažkaip keista.. Į mane niekas nežiūrėjo kaip į merginą.. Tik kaip į draugę..
-Na, bet dabar viskas kitaip :] Turiu pasiūlymą. Gal nori draugauti?-susigėdęs pareiškia Ovidijus.
-Ovidijau.. Ne per greitai?-susinervinusi klausia Šarūnė.
-Šarūne, juk jei mes patinkame vienas kitam, nereikia nieko laukti, tik sakyti TAIP!-įtikinėja jis ją.
-Ovidijau.. Bet aš nežinau kaip man pasielgti.. Juk man tai pirmą kartą atsitiko..-teisinasi ji.
-Na žiūrėk. Duosiu tau vieną pamoką apmastyti ir man pasakyti tavo atsakymą. Sutarta?-susitaria jis.
-Gerai. Apsispręsiu, per tą vieną pamoką,-nuoširdžiai sako ji..


Pamoka. Šarūnė vis galvoja ir galvoja ką daryti.. Kol galų gale paklausia prie jos esančios bendraklasės draugės:
- Viktorija.. Patark ką man daryti. Aš įsiylėjau vieną vaikiną ir jis man siųlo draugauti. Ką daryti? Sutikti ar ne?!- sunerimusiai klausia Šarūnė.
-Šarūne. Aš tau negaliu patarti. Tau patarti gali tik tavo širdis,-paaiškina Vika.
-Vika.. Man širdis dabar nieko nesako.. Prašau patark man! Aų nežinau ką man daryti :[
-Šarūne.. Daryk kaip žinai. Kaip tau pačiai atrodo. Manau, kad taip bus teisingiausia,-pataria jai Vika.
-Aj.. Kaip nors pati, nes matau tu man nieko nepatarsi,-liūdnai taria Šarūnė.
-Nepyk, bet aš pati nežinau, ką tau patarti. Na, o dabar rašykime kontrolinį,-ragina ją Viktorija.
-Nepykstu.. Gerai,-sako ji.

Pamoka baigta mokiniai atiduoda kontrolinį ir prie Šarūnės priėjęs Ovidijus taria:
-Na, tai kaip Šarūne?
-Ovidijau.. Aš dar neapsispręndžiau,-liūdnu balsu tiesiai šviesiai jam pasako Šarūnė.
-Gerai. Suprantu, tu nenori, nes aš nevykėlis,viskas tuo pasakyta,-nusivylusiu balsu sako Ovidijus.
-Ne.. Ne tame esmė.. Supranti, aš dar negaliu sutikti būti pora, nes tavęs labai gerai nepažįstu.. Atleisk ;[
-Bet, juk mes bendravom, buvom geri draugai,-aiškina Ovidijus.
-Taip.. Bet, kad būti pora to nepakanka,tad atleisk, bet šį kartą sakau NE,-liūdną žodį ištaria ji Ovidijui.
-Gaila.. Maniau būsim pora. Tu man patinki... Esi be galo graži.. Vienintelė man tokia, kuri man tikrai patinka ir nėra mergina vienai dienai.. Tu tokia.. Tau nėra žodžių kuriais galėčiau tave palyginti.. Tu nuostabi, ideali! Tik dėja, aš tau netinku,-nusivylusiu balsu taria Ovidijus.
-Ovidijau.. Nesakau, kad man nepatinki. Tu esi tarsi angelas, kuris mane saugo, tačiau nepažynodama labai gerai vaikino, aš negaliu sutikti būti pora.. Galbūt vėliau, kai daugiau susipažinsim,-gražiai taria ji.
-Gerai, vėliau.. Bet tas vėliau manau bus kai tavęs visai nematysiu,-liūdnai sako jis.
-Ne.. Kai susipažinsim, tada nuspręsiu :) Galbūt kažkas išeis.-stengiasi paguosti jį Šarūnė.
-Ach.. Kaip matau nieko nebus..-kvailą sakinį pasako jis.
-Kaip nieko? Nesuprantu tavęs?-nesupranta Šarūnė.
Ovidijus nieko nebelaukia ir pabučiuoja Šarūnę..
Ji lieka be žado. Jis ją pabučiavo..
Ovidijui pasidaro, net geriau, kad pasakė savo jausmus Šarūnei. Jis jaučia, kad Šarūnei bučinys patiko, todėl jis su šypsena grįžta namo..
Na, o Šarūnė vis dar netiki kas čia atsitiko.. Ją vaikinas pabučiavo pirmą kartą.. Ji jautė, to ko niekada nejautė.. Tai meilė.. Taip nusprendė Šarūnė ir visą laiką ne mokėsi, o galvojo apie Ovidijų..

Antradienis. (tęsinys)

Dovilė išvažiavo, o mama eina pas Šarūnę.. Tik.. Jos nėra kambaryje. Kur ji? Mama sunerimsta. Tik staiga pamato, kad Šarūnė - sėdi balkone. Kaip ji ten nuėjo?
-Šarūne, kaip tu ten nuėjai?-nustebusi klausia mama.
-Mama. Man pasidarė geriau ir šiek tiek atsirado jėgų, todėl pajėgau nueiti į balkoną, pakvepuoti grynu oru,-silpnu balsu sako Šarūnė.
-Šarūne,kas tau atstiko? Gal gali paaiškinti?-sunerimusi mama.
-Gerai. Paaiškinsiu. Vaikščiojau lauke. Na ir man kažkaip pasidarė silpna ir parkritau. Kas toliau buvo - neatsimenu, nes buvau nualpusi. Bet čia man tik pirmą kartą. Gal todėl, kad šiandien mažai miegojau..-teisinasi Ji.
-Šarūne. Būk atsargi. Na, o dabar eik,pagulėk,-siūlo Kristina,jos mama.
-Gerai, Mama.

Naktis.
Šarūnė bando užmigti tik neišeina. Jai kyla temperatūra,tačiau greitai praeina. Ji pagaliau užmiega tik.. Tik jai parašė žinutę,o jau vidurnaktis. Ji atsikelia iš lovos ir žiūri sms'as nuo Ovidijaus.
“Šarūne, atleisk jei prikėliau, bet tik dabar išsiuntė žinutę. Negaliu nusiraminti ir užmigti, nežinodamas kaip tu? Kaip tau sekasi? Ar jau geriau? Tikiuosi nesupyksi ir atašysi. Lauksiu“.
-Ach,-tyliai sako Šarūnė,- kodėl aš jam taip parūpau?Hm.. Na visvien reikia atrašyti..
Taigi ji rašo “Sveikas. Nesijaudink nepykstu.. Prikėliai, bet suprantu tave. Dabar aš jaučiuosi gerai, todėl rytoj ateisiu į mokyklą. Man tikrai geriau nei buvo ;] Taigi turiu tau klausimą. Kodėl tu taip domiesi manimi? Iki.“
Šarūnė išsiuntė žinutę ir atsigulė miegoti toliau.
Tik staiga nespėjus užsimerkti atėjo atsakymas:
“Šarūne.. Supranti.. Na, man gėda tau tai sakyti, bet... Tu man patinki. Ne kaip draugė, o kaip mergina. Tu iš bendravimo esi labai miela.. Man tu patinki. Suprasiu tave jei aš - EMO tau nepatiksiu.. Čia juk skonio reikalas. Aš prisiekiu niekam to nesakysiu, bet nebegaliu slėpti savo jausmų tau. Prašau, nesmerk manęs. Man ir taip sunku tau tai pasakyti.. Tikiuosi rytoj bendrausi su manimi taip kaip ir ankščiau ir tikiuosi niekas nepasikeis. Dar kartą nepyk :\*“
Šarūnė susimąsto.. “Jis mane myli? Kaip taip gali būti!“
Taigi ji jam atrašo “Ovidijau.. Tu ne juokauji? Aš irgi turiu tau kaiką prisipažinti.. Nuo tavo atvykimo tu man įkritai į akį.. Esi gražus, mielas, draugiškas ir padedantis. Taigi manau aš tau jaučiu tapatį, ką tu man..“
Ji išsiuntė šią sms ir atsigulė galvodama..
Tik staiga po kelių minučių atsakymas “Nejuokauju. Tai tiesa. Aš tave MYLIU! Tu man pačią pirmą dieną patikai. Taigi rytoj išspręsime visus reikalus! Siunčiu tau draugišką bučinį. Ir atleisk už nesusipratimus“.
Šarūnė pagaliau užmiega. Tik - jau dėja rytas..
Nauja diena. Nauji nuotykiai...

Antradienis.

Rytas. Šarūnė visą naktį negalėjo sumerkti akių... Kodėl?
- Ach, mama.. Gal galiu šiandien neeiti į mokyklą? - paargusiu balsu klausia Šarūnė..
- Šarūne. Nagi kas jau atsitiko? Tik nesakyk, kad skauda galvą ar panašiai,- piktai atkerta mama.
- Mama. Aš visą naktį negalėjau užmigti. Prašau, leisk neeiti,- prašo mamos Šarūnė.
- Ne. Eisi ir viskas,- atkerta mama.
- Na, gerai jau gerai, eisiu.. ;//

7.55 - Šarūnės dar nėra mokykloje. Kur ji?
- Sveika, Dovile. Gal žinai kur Šarūnė? - pasidomi Gytis.
- Sveikas. Ne, aš pati jos laukiu, bet nesuprantu kur ji, kas jai atsitiko,-liūdnai sako Dovilė.
- Mhm ;] Gal dar ateis. Liko 3 minutės. Na lekiu ruoštis pamokai,- draugiškai pasako Gytis.

Pamoka. Šarūnės nėra.. Dovilė sunerimusi, nes nėra jos geriausios draugės, tik staiga - pro duris įeina Šarūnė. Visa pavargusi, kads atrodo, jog nežinia kiek naktų būtų nemiegojus..
- Šarūne,- tyliai sako Dovilė,- kur buvai? Kodėl veluoji?
- Aj.. Asmeniniai reikalai,-piktokai atrėžia Šarūnė.
-Ko gi taip piktai?-nustebusi sako Dovilė.
-Sakau asmeniniai reikalai,-dabar jau labai piktai atrėžia Šarūnė.
-Šarūne, juk mes neturime paslapčių,-piktai sako Dovilė.
-Taip, neturime, bet dabar tau to negaliu sakyti..
-Na,kaip žinai,negadinsiu nuotaikos,-liūdnai sako Dovilė.

Pamokai pasibaigus prie Šarūnės ateina Gytis:
- Šarūne.. Na.. Atleisk už vakar.. Supranti. Aš nenoriu turėti merginos, o kodėl turiu savų priežasčių,-atsiprašo Gytis.
-Gyti. Nieko čia baisaus ;// Tiesiog atleisk, kad pristojau vakar, norėjau tik susipažinti,-teisinasi Šarūnė.
- Nieko tokio,-linksmiau sušunka Gytis,-gal eime pasivaikščioti, susipažinti?
- Ne.. Turiu reikalus išspręsti su drauge. Sorry ;//,-liūdnai sako Šarūnė.
- Na gerai.. Ėj! Juk jau pamoka turime skubėti,-skubina Šarūnę Gytis.
-Eime,eime..

Istorija.. Mokytoja klausia iš senesnių klasių klausimų ir kaip tyčia paklausia Šarūnės:
-Šarūne, ką žinai apie senovę? - klausia mokytoja.
-Mm.. Mokytoja.. Aš neišmokau,-liūdnai pasakė Šarūnė.
-Šarūne, kodėl? Man tau du rašyt?
-Na.. Galit, suprasiu jus, bet supraskit ir mane. Aš visą naktį nemiegojau darydama kitai pamokai darbą. Kitų pamokų nesuspėjau paruošt ir pamiegojau tik 3 valandas. Manot man šiandien mokykloje lengva? - paaiškina ji.
-Na jei taip.. Tai Šarūne išmok kitai pamokai. Gerai?-draugiškai sako mokytoja.
-Gerai! Tikrai išmoksiu :]

Taigi likusios pamokos praėjo greitai,tik..
-Dovile!-šaukia Ovidijus.
-Kas atsitiko?
-Šarūnei.. Kažkas blogai-sušunka Ovidijus.
-Šarūnei? :O
-Taip. Ji negali atsistoti, jai labai silpna.
-Reikia jai padėti! Ovidijau, gal tu vairuoji?-domisi Dovilė.
-Taip, bet teisių dar neturiu :D
-Gal gali ją įnešti į mašiną ir namo parvešti?-prašo Dovilė.
-Gerai. Na, o dabar paskubėkime.

Ovidijus su Gyčio pakalba Šarūnę įneša į manšiną. Parveža namo. Mama išsigandusi sako:
-Kas atsitiko Šarūnei?!
-Nežinau;// Man pačiai Ovidijus pranešė, kad ji nualpo ir negali atsistoti. Ji per daug silpna,-aiškina Dovilė.
-Och,kaip jai taip atsitiko.. Manau žinau. Ji sakė, kad šiandien pamiegojusi tik tris valandas buvo labai pavargusi.. Dar manęs prašė, kad leisčiau, jog ji neeitų į mokyklą. O aš jai liepiau. Dėl visko kalta aš!- kaltindama save sako mama.
-Ne.. Nekaltinkite savęs. Juk Jūs negalvojote, kad taip nutiks,-guodžia mamą Dovilė.
-Dovile, Ačiū tau labai, kad atvežei čia Šarūnę,-dėkoja mama Dovilei,-juk jei ne tu - nežinia kur būtų buvusi Šarūnė. Dar kartai labai didelis ačiū.
-Nėra už ką :) Juk Šarūnė- mano geriausia draugė, todėl aš visada turiu jai padėti! Tik turiu labai mažą prašimą- jei galėsite parašykite kaip ji jaučiasi. Man tai labai svarbu,-prašo Dovilė.
-Gerai. Būtinai pranešiu,-atsidususi sako Šarūnės mama.
-Na. Tai aš jau važiuosiu. Mama manęs laukia. Turiu su ja važiuoti į gamtą. Viso gero ir pasakykite Šarūnei, kad greičiau sveiktų!-atsisveikina Dovilė.
-Iki. Ir dar kartą ačiū!

Dovilė išvažiavo, o mama eina pas Šarūnę.. Tik.. Jos nėra kambaryje. Kur ji?
Laukite tęsinio.. :)

Pirmadienis...

- Och.. Vėl mokykla! - pratarė Šarūnė savo geriausiai draugei.
- Taip.. Vėl..- Bėja žinai, kad šiandien į klasę du nauji vaikinai ateis? :]  - Pasakė Dovilė.
- Tikrai? Pirmą kartą girdžiu.. Man niekas to nesakė..
- Na tai jau žinai :] Visi ruošėsi... Na, jie juk broliai! Sako, kad visiškai skirtingi.. - nustebusi šūkteli Dovilė.
- Na jei jau broliai tai nereiškia, kad dvyniai :D - linksmai šūkteli Šarūnė  :]
- Šarūne! Bėkime jau pamoka!
- Dovile, aš tuoj! Turiu atsisveikinti su broliu jis juk išvažiuoja.

Pamoka.

- Na taigi mokiniai, jūs jau žinote, kad šiais metais dvyliktoje klasėje bus du nauji mokiniai su kuriais šiandien susipažinsime. Taigi jų vardai Gytis ir...- mokytoją pertraukia Dovilė.
- Mokytoja, atleiskite, kad Jus pertraukiu, tačiau kada jie atvažiuos? - per visą klasę sušaukia Dovilė.
-  Dovile, kada atvyks tada. Jie juk ne vilniečiai. Jie klaipediečiai, todėl kelias tikrai ne trumpas.. Na, o .. - nebaigia minties mokytoja, nes ją vėl pertraukia tik ne Dovilė, o Rimvydas.
- Mokytoja, bet juk jie jau nuo 5 ryto važiuoja, tai maždaug, kada jie atvyks? - susigėdęs paklausė Rimvydas.
- Rimvydai, kada atvyks - aš tikrai nežinau. Na, o dabar prašau leisti man tęsti pamoką. Taigi jiems atvykus, prašau jūsų bendrauti su naujokais, nes jiem tikrai nėra labai malonu atvykus neturėti draugų,- mokytoja nutyla, nes kažkas pasibeldžia į kabinetą.
- Laba diena. Čia aš - Gytis ir mano brolis Ovidijus. Mes greitai atvykome, nes tiesiog taip gavosi :)
- Sveiki naujieji šios 12b klasės mokiniai!
Visa klasė choru:
- Sveikūūčiai :D
Likusią pamokos dalį mokiniai susipažįsta su naujokais, todėl šie du jau turi draugų ir draugių.. Ne drąsiai prie Ovidijaus prieina Šarūnė ir sako:
- Sveikas, Ovidijau! Matytas atrodai kažkur :)
- Sveika. Gal matytas gal ne :D O gal galėčiau sužinoti tavo vardą?
- Žinoma :) Mano vardas Šarūnė :]
- O.. Šarūnė :D Mano pusbrolio sesers vardas Šarūnė. Man šis vardas gražus,- nusišypsoja Ovidijus.
-M.. Malonu man su tavimi susipažinti, nors tik vardą ir amžių žinau :] Gal papasakok man apie save daugiau? - susigėdusi prašo Šarūnė.
- Na gerai.. Nors ir nelabai yra ką apie mane pasakoti.. Aš esu Ovidijus Trinkūnas :] Gyvenau Klaipėdoje, turėjau ten daug draugų ir draugių.. Buvau “EMO“, bet mane pasikeisti privertė draugai ir tėvai.. Jie mane atvedė į protą, nebe būti šio baisaus stiliaus auka. Na mano gimtadienis yra spalio 26 dieną, taigi iki to man dar toli.. Na net nebežinau, ką čia apie mane ir papasakojus. Taigi gal tu papasakok apie save, Šarūnė? :)
- Na nejaugi taip nori? - paklausia Šarūnė.
- Būtų įdomu sužinoti. Na, bet jei nenori - neversiu.
- Gerai, papasakosiu. Man juk nesunku :) Taigi esu Šarūnė. Man 18 metų gimtadienis kovo 23 dieną. Turiu pačią geriausią draugę Dovilę. Ji nereali! Saugo visas paslaptis ir jų niekada neišduoda, nors ir susipykstam. Na, o šiaip draugai sako, kad esu tikrai draugiška ir linksma, tačiau tai tikrai spręndžiu ne aš, o draugai, šeima.
- Mhm.. Na matosi, kad esi bendraujanti, - ne drąsiai pasako Ovidijus.
- Ovidijau. Jau reikia eiti. Pamoka!
Ovidijus pašaipiai sako:
- Pamoka?! Kam tai rūpi? Aš visada veluoju į pamokas, tačiau mokytojai man nieko nesako.
- Na, bet juk čia kita mokykla - kitos taisyklės. Taigi patariu eime, kad nebūtų blogiau, - išsigandusi sako Šarūnė.
- Gerai, gerai.. Paklausysiu šį kartą tavęs. Eime,- nusileidžia Šarūnei Ovidijus.

Pamoka. Šarūnė sėdi su savo geriausia drauge Dovile.. Mokytoja trumpam išeina ir Dovilė sako:
- Na, Šarūne. Ką gi su Ovidijumi prišnekėjai?
- Dovile.. Na.. Nepyk, kad visą pertrauką kalbėjau su juo. Tiesiog norėjau susipažinti..-teisinasi geriausiai draugei Šarūnė.
- Šarūne, neimk to į galvą :D Aš tik paklausiau ką prišnekėjai? Susipažinai?-domisi Dovilė.
- Na vaikinukas tikrai draugiškas. Moka bendrauti ir nusileidžia merginoms :D
- Mhm.. Reikės per kitą pertrauką man su juo pabendrauti.. Bėja kodėl nebendrauji su Gyčiu? - nustebusi klausia Dovilė.
- Na.. Nežinau. Nespėjau dar :D
- Aišku.. Ei, jau mokytoja grįžta. Nutilkime :]
-Ok'y :*

Po 45 minučių pamoka baigta ir Šarūnė eina bendrauti su Gyčiu.. Tik dėja, jis nenori bendrauti..
- Gyti, kodėl tu nenori bendrauti? - nustebintai klausiau Šarūnė.
- Su merginomis nenoriu turėti reikalų. Aišku?- piktai surėkia Gytis Šarūnei.
- Ach, atleisk.. Atstosiu.-liūdnai nusisuka Šarūnė ir išeina..


Gytis susimąsto. Kodėl jis taip piktai atšovė Šarūnei? Juk ji norėjo tik susipažinti..

Pamokos baiktos ir visi grįžta namo..

Apie mane ir pagrindinius veikėjus :]

Sveiki.. Taigi šis blogas- apie vieną meilės istoriją, kuri pasibaigs tragiškai.
Na, o kas atsititks sužinosite sekadami šį blogą...
.Taigi dabar papasakosiu apie save :} Esu Monika, man 11 metų... Sumaniau istoriją būtent apie tai, nes man atsitiko panašiai, bet su kitokia pabaiga.. Taigi labai norėčiau, kad šį blogą daug kas sektų. O dabar papasakosiu apie 4 pagrindinius veikėjus..

Tai Šarūnė. Ji yra 12-okė.. Turi tik geriausią draugę, kuria pasitiki. Visomis paslaptimis pasidalija, bet kartais su ja ir susipykta. Šiaip ji yra draugiška mergina, graži ir linksma. Vaikino neturi, tačiau tokį sutiks.. Kartais jos juokų niekas nesupranta, bet ši veikėja to neima į galvą :]
18 metų.

Tai Dovilė. Jos geriausia draugė. Be galo mėgsta fotografuoti viską, kas gražu. Nekenčia tų kurie smerkia tai ką ji daro... Dažniausiai vaikinų, nes jie tiesiog nesupranta, kad ji yra kitokia.. O kuom išskirtinė sužinosite skaitydami šią istoriją..
18 metų, mokosi su geriausia drauge Šarūne. Yra 12-okė.

Tai Gytis.. Vaikinas kuriam kitų nuomonė nerūpi. Mėgsta bendrauti su merginomis, bet tik kaip su draugėmis. Turi brolį Ovidijų. Jis dėja yra “EMO“ stiliaus, tačiau dabar ne apie jo brolį. Gytis mėgsta būti gamtoje, tačiau tik ne vasarą. Kodėl? Sužinosite skaitydami šią istoriją :] Jis mokosi su savo broliu Ovidijumi na ir pagrindinėmis veikėjomis- Šarūnė ir Dovile. Na o jam dar 17 metų, nors jis 12-okas :]

Na ir štai - Ovidijus. Jis kaip ir minėjau yra “EMO“.. Tačiau jis yra tokio stiliaus, bet elgiasi kaip normalus vaikinas. Net stengiasi nebūti panašiu į EMO.. Kodėl? Todėl, kad mokykloje jam nesiseka.. Mokytojai vis prieštarauja, kad jis nesimoko,o būna “TŪSUOSE“.. Taigi todėl mokytojai jį privertė nebebūti tokio stiliaus, tačiau jis vis tiek toks yra, tik to niekam nerodo...
Jis mokosi su savo broliu, Dovile ir Šarūne. Yra 12 ir jam 18 metų :]